Šios knygos skaitymą prilyginčiau maratono bėgimui – buvo labai sunku ir užtruko ilgai, bet perskaičiusi pajutau pasididžiavimo jausmą, kad susitelkiau ir išgliaudžiau šį kūrinį, t. y. galiausiai įveikiau distanciją. Dievų šokis siužetas yra tiesiog nenupasakojamas. Istorijos pasakojamos istorijų viduje, o jų veikėjai taip pat jas pasakoja (na, beveik filmo Inception scenarijus, jei tokį pamenate). Na, bet svarbiausia, kad visa tai nėra beprasmiškas kratinys – ši knyga puikus pagalbininkas iš tiesų giliai pažinti Indijos kultūrą ir kartu suvokti anglų kolonistų įsiveržimo i šalį pasekmes.
Magiškasis realizmas
Dievų šokis tikrai nėra koks subtiliai išreikštas šio subžanro pavyzdys. Magiškasis realizmas čia „smogia“ kaip reikiant. Indiškų dievybių gyvenimas įsipina į dabartį arba realybę. Mitinių herojų gyvenimai tęsiasi labai ilgai, kartu su jais ar jų vaikais spėji pakeliauti net per keletą Indijos istorijos amžių. Pagrindinių herojų gyvenimai neatsiejami nuo magijos, keistų nutikimų ir gausybės mūšių ir kovų. Jei kada nors esate bandę skaityti vedinius tekstus, tikiu, daug mažesnis suprasite apie ką aš. Tarp visų karybos elementų išgvildenti prasmę ir siūlomą išmintį reikia nemenkų teksto interpretacijos gebėjimų.
Dabartis ir praeitis
Knygos privalumas man pasirodė istorijos ir mitų netiesioginis susiejimas su šiuolaikiniu siužetu. Iš esmės Dievų šokis pasakojimas vyksta dviem bėgiais: senovės Indijoje ir indų kilmės studento gyvenimas JAV. Pastarosios dalys buvo sąlyginai lengvos ir leido pailsėti nuo pailsėti nuo simbolių pilno vedinio-mitinio teksto.
Svarbiausia ir gražiausia, kad galiausiai viskas susidėlioja į vieną didelį ir sudėtingą, tačiau vientisą paveikslą. Mitai, kurie prasideda senovėje, galiausiai susilieja su dabartimi. Atrodo, tarsi taip kūriniu būtų bandoma demonstruoti Indijos šventraščiuose užfiksuotą idėją – kad viskas tėra pasikartojimas ir mirties bei atgimimų ratas.
Apie skirtumus ir laimę
Kalbant apie šios knygos esmę, tai ji visų pirma regis yra bandymas paaiškinti indų kultūrą ir didžiausius skaudulius, per kontrastą su Vakarų kultūra. Bet knygos žinutės neapsiriboja tik tuo. Sakyčiau, kad Dievų šokis veikėjai dažnai ieško tikslo, prasmės ir savęs. Kartu nemažai svarsto ir apie laimės prigimtį, bet visa tai vyksta tam tikrame beprasmybės ir amžinų pasikartojimų kontekste. Apibendrinus tai nėra labai šviesi ar lengvam skaitymui priskirtina knyga, tačiau neabejotinai vertinga. Tam, kas ryšis eiti iki galo arba paskutinio puslapio (nors įsivaizduoju, kad pagunda sustoti pusiaukelėje gali būti didelė) atsivers gražūs dalykai.
Kodėl skaityti? Galvoju, kad kūrinys galėtų būti artimas tiems, kurie turi ne vientisą kultūrinę tapatybę – kažkokia forma yra pakibę tarp dviejų skirtingų šalių. Tiems, ką iš tiesų domina Indija – kas nori kapstytis ne paviršutiniškai, o iki pačių gelmių. Dar visiems tiems kurių negąsdina magiškojo realizmo žanras ir perspektyva lavinti atmintį bei teksto suvokimo gebėjimus.
Kodėl neskaityti? Nes lyginant su Dievų šokis, net Šimtas metų vienatvės atrodo lengvas laisvalaikio skaitinys. Ypatingai sunku skaityti ir suprasti mitines dalis, kūrinys reikalauja tikrai ne vieno skaitymo.
