Noriu pradėti nuo išpažinties. Dar prieš gimstant mano sūnui, o gal ir dar seniau, prieš 3-4 metus pradėjau sekti Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais autorės tinklaraštį Pterodaktilis. Tuomet skaičiau daug ir įvairių su motinyste susijusių tekstų. Būtent apie šią autorę galvojau, na ir daug ji niurzga, skundžiasi – kam jai išvis tų vaikų reikėjo. Tada, po poros metų, pati tapusi mama, mintimis norėjau jos atsiprašyti. Ir ne tik, aš pradėjau gerbti jos drąsą, nes kai visas motinystės ir tėvystės viešasis diskursas skendėjo vaivorykštėse, ji viena iš nedaugelio kalbėjo iš tiesų atvirai. Ir jei ši knyga būtų pasirodžiusi prieš penketą metų – būtų buvusi uraganas. O šiandien mes jau kalbame visaip ir netgi labai atvirai ir tuo galima tik džiaugtis.
Tai kur link lenkiu? Manau, kad ši knyga bus du visiškai skirtingi kūriniai akyse tų, kurie jau yra tėvai ir kurie dar tik planuoja jais tapti. Yra dalykų, kuriuos iš tiesų supranti tik per potyrį.
Šalia kitų gerų dalykų knygoje radau citatą, kuri savaime pasako labai daug apie motinystę ir tėvystę, tik nežinau ar būtinai devyniasdešimtųjų:
„Tai toks mandalų kūrimas, pati tikriausia kasdienybės meditacija: valandų valandas vieną prie kitos į paveikslą ramiai dėlioti mikroskopines smilteles, kad per ateinančią akimirką visa negrįžtamai išnyktų chaose.“
Rimtas nerimtas tekstas
Man pasirodė, kad Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais parašyta pusiau akademiniu stiliumi, tą iliustruoja ir gausus išnašų skaičius tekste. Kita vertus, jei visi akademiniai tekstai tokie būtų, mano metai universitete būtų buvę kur kas smagesni ir naudingesni. Mano akimis šioje knygoje buvo išlaikytas labai geras balansas – tarp gilių pakapstymų, nuorodų į faktus ir galiausiai asmeninių patirčių, saviironijos bei humoro. Iš tiesų kai paėmiau į rankas šią plonytę, vos 120 puslapių, gausiai ir labai estetiškai pateiktą knygą, pamaniau, kad perskaitysiu per vieną vakarą, kaip kokį tinklaraščio longread’ą. Bet anaiptol – tekstas labai sodrus. Tikrai gerbiu autorę, kad atsisakė pilstyti iš tuščio į kiaurą ir savo žodžiuose paliko tik esmių esmę. Nors prie teksto ir reikėjo priprasti – toks klampus ir strigus iš pradžių pasirodė.
Naujosios tėvystės realybė
Kitas momentas, kuris man pasirodė be galo artimas ir įdomus buvo pačios Veronikos motinystės patirtis ir tai, ką ji kalba apie vaikus augančius demokratiškoje aplinkoje. Net nejauku pasidarė, kad gal autorė tiesiog klausėsi mūsų pokalbių su vyru virtuvėje ir po to viską surašė. Prieraišioji tėvystė dabar jau nebekvestionuojama mūsų socialiniame burbule, bet niekas iki šiol beveik nekalba kaip tai yra sunku. Kaip tai yra nauja, nes seneliai ar vyresnės tetos ne tik, kad tavęs nesupranta, bet žiūri smerkiančiais žvilgsniais ir įsivaizduoja, kad augini kažkokį nekontroliuojamą visuomenės narį.
„Mūsų vaikai nepatogūs. Tiek kainuoja sprendimas juos auginti atvirumo ir neužspaustų emocijų drąsa. Mūsų vaikai yra laisvi, o su laisvu žmogumi tu turi susitarti.“
Kaina už tai, kad imiesi pareigos auginti ne sau patogius vaikus, o laisvus yra milžiniška ir niekas iki šiol taip puikiai neįgarsino nerišlių mano minčių šia tema kaip ši knyga. Kaip autorė sako, dabar jau liudiju ir aš – tėvystėje viskas bus panaudota prieš mane. Visi gražūs žodžiai grįžta, visi griežtesni pasakymai praradus kontrolę irgi. Kokia sunki, bet kartu ir graži vaikų pamoka mums.
Na ir daug kitų momentų buvo knygoje, kur negalėjau nustoti energingai linksėti galva – apie Instagramo reikšmę mamų realybėje, laiko sau poreikį ir kainą – nemiegotas naktis ir nevaldomą namų chaosą.
„Tėvystė tampa atsarginiu (net jei kartais avariniu) išėjimu į tikrovę.“
Laukiniai devyniasdešimtieji
Kitas smagus momentas yra pirmasis skyrius apie mus, Devyniasdešimtųjų vaikus. Knygoje paminėta tik nedidelė dalis tų mažų mielų detalių, kurias dabar knygų autoriai traukia iš užmaršties ir mojuoja mums prieš akis. Tai tampa tikra literatūros tendencija – pradedant Pietinia kronikas baigiant Lizos butu. Turbūt tikrai, kaip sako knygos autorė, būdami virš 30 jau galime pažiūrėti į: tuos laikus ir save juose per atstumą. Suvokti ką jie mums davė ir kas mus sieja kaip kartą. Ir čia palengva artėjame prie didžiausio knygos minuso, kartų išskirtinumo momentas taip ir lieka ryškus tik pačiame pirmąjame skyriuje, užuomazgų stadijoje. Vėliau nuo šio klausimo nudreifuojama į šiuolaikines motinystės i r tėvystės patirtis, mažai sugrįžtant prie mūsų kaip kartos ypatybių.
Kodėl skaityti? Jei mėgstate tokias terapinio pobūdžio knygas, kaip pavyzdžiui Mamystė. Jei esate devyniasdešimtųjų tėvai, bandot ir klystat augindami vaikus, taip, kaip jūsų neaugino. Tuomet ši knyga jums. Na ir žinoma, visiems hipsteriams ir estetinio pasitenkinimo vartant knygą mėgėjams – knyga lyg mažas modernaus meno kūrinys.
Kodėl neskaityti? Nors ši knyga pristatoma kaip labai universali, mano nuoširdus patarimas būtų skaityti šią knygą tik susilaukus vaikų. Kitu atveju apsiriboti pirmu skyriumi apie devyniasdešimtųjų kartą ir kaip mes visi žiūrėjom Be namų negerai.
