Atminties policija yra lyginama su žymiąją George Orwell 1984 ir dabar aš puikiai suprantu kodėl. Man šis kūrinys pasirodė ne tik daugiaprasmis, bet ir genialiai atskleidžiantis okupuotos šalies gyventojų realybę. Tiesa, tekste apie kokį nors politinį režimą nėra nei žodžio. Šią ar kitą reikšmę skaitant tenka susikurti patiems. 

Knygos pagrindinė veikėja yra rašytoja. Atminties policija tobulai sulieja jos rašomą romaną ir knygoje vykstančius įvykius. Istorijos papildo viena kitą ir suteikia dar daugiau svorio ir reikšmių. Man tai buvo nuostabiai gražus, nors ir liūdnas, kūrinys apie tai, kaip palaužiama valia priešintis, apie didžiąją visuomenės dalį, kuri pamiršta, ir tuos kelis pavojinguosius, kurie atsimena. 

Noriu pradėti nuo išpažinties. Dar prieš gimstant mano sūnui, o gal ir dar seniau, prieš 3-4 metus pradėjau sekti Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais autorės tinklaraštį Pterodaktilis. Tuomet skaičiau daug ir įvairių su motinyste susijusių tekstų. Būtent apie šią autorę galvojau, na ir daug ji niurzga, skundžiasi – kam jai išvis tų vaikų reikėjo. Tada, po poros metų, pati tapusi mama, mintimis norėjau jos atsiprašyti. Ir ne tik, aš pradėjau gerbti jos drąsą, nes kai visas motinystės ir tėvystės viešasis diskursas skendėjo vaivorykštėse, ji viena iš nedaugelio kalbėjo iš tiesų atvirai. Ir jei ši knyga būtų pasirodžiusi prieš penketą metų – būtų buvusi uraganas. O šiandien mes jau kalbame visaip ir netgi labai atvirai ir tuo galima tik džiaugtis. 

Tai kur link lenkiu? Manau, kad ši knyga bus du visiškai skirtingi kūriniai akyse tų, kurie jau yra tėvai ir kurie dar tik planuoja jais tapti. Yra dalykų, kuriuos iš tiesų supranti tik per potyrį. 

Šalia kitų gerų dalykų knygoje radau citatą, kuri savaime pasako labai daug apie motinystę ir tėvystę, tik nežinau ar būtinai devyniasdešimtųjų:  

„Tai toks mandalų kūrimas, pati tikriausia kasdienybės meditacija: valandų valandas vieną prie kitos į paveikslą ramiai dėlioti mikroskopines smilteles, kad per ateinančią akimirką visa negrįžtamai išnyktų chaose.“

Knygą sudaro du nedidelies apimties romanai ir aš tikrai nesistebiu sprendimu išleisti juos kartu. Abu kūriniai labai panašūs. Juos vienija nostalgiška nuotaika, nusivylimas gyvenimu (vidutinio amžiaus krizė?), kapstymasis atmintyje, ieškojimas akimirkų, arčiausiai tų kurias būtų galima pavadinti laimingomis. Tiek Povestuvinė kelionė, tiek Iš užmaršties gelmių pagrindinis herojus jaunystėje sutiko porą, į kurios gyvenimą įsiliejo ir to santykio atgarsių ieško dabartyje.

Abiejuose kūriniuose be galo daug Paryžiaus – skirtingus laikmečius skirianti riba tarsi išnyksta klaidžiojant miesto gatvėmis. Nors atminties tema, laike šokinėjantis siužetas dažnai mane žavi literatūroje, turiu pripažinti, kad iš Patrick Modiano, kaip Nobelio premijos laureato, tikėjausi šiek tiek daugiau.