Tai knyga, kuri moko kaip įtikinamai, įtraukiančiai, parduodančiai pasakoti. Tuo per daug nenustebinau, tiesa? O kaip jums mintis, kad šis kūrinys dar ir moko kaip gyventi, kad būtų verta pasakojimo? Bent aš tokio dvilypumo iš Storytelling Pasakojimo meistrystė visiškai nesitikėjau. Įsivaizdavau, kad tai greičiau bus patarimų rinkinys, kaip įdomiai pateikti tekstą ar TED scenos vertą kalbą. O čia daugybė skyrelių su vis nauja žmogaus gyvenimo istorija ir paslaptimi – trumpai suformuluota pagrindine žinute geram pasakojimui. 

Jei labai trumpai, tai iš knygos išmokau, kad pasakojant svarbiausia nuoširdumas, faktų susiejimas su asmenine ar kitų realių žmonių patirtimi, struktūra, glaustumas, konkretumas, aiški pagrindinė žinutė. Lyg ir nieko, kas galėtų per daug nustebinti. O kalbant apie gyvenimo pamokas, tai knyga labai akcentuoja kovą su sunkumais, kaip neišvengiamą bet kurios puikios istorijos dalį. O tai guodžia ir įkvepia!

Jei reikėtų išversti žodį Kaizen, tai būtų geras pokytis arba pagerėjimas. Apie tą teigiamą, kasdienį, nuoseklų pokytį ir yra ši knyga. Kaizen visų pirma yra žinoma kaip verslo aplinkoje įgyvendinama praktika. Tačiau knygos autorė amerikietė, kurį laiką pagyvenusi Japonijoje nusprendė, kad galėtų parašyti knygą apie tai, kaip ją pritaikyti ir asmeniniame gyvenime.

Stori knygos puslapiai, spalvotos fotografijos sukuria įspūdį, lyg vartytum nuotraukų albumą, o ne knygą. Tačiau manau, kad toks dekoratyvinis formatas pasirinktas ne veltui. Kaizen galima laikyti ant kavos stalelio ir pasklaidyti kasdien, pritrūkus įkvėpimo. Mano akimis ji nėra skirta tiesiog perskaityti vienu ypu (nors pati taip padariau) ir padėti į lentyną. Šiuo atžvilgiu knyga man labai priminė kažkada skaitytą Hygge.

Šį kartą apžvalgą noriu pradėti nuo citatos, kuri, mano nuomone, puikiai nusako knygos esmę.

Kodėl šokis? Pasak knygos, kiekvienas mūsų santykis su kitu žmogumi yra tarsi šokis – tam tikra prasme mes esame pripratę prie tų pačių žingsnelių, arba kitaip – elgesio medelių. Ir nors mes negalime ir neturėtume turėti lūkesčių pakeisti kitą žmogų, galime pakeisti savo šokio žingsnelį ir stebėti, kaip tai keičia santykį.

Didžiausias nusivylimas – Praktinis požiūris į ajurvedą visai nebuvo praktiškas. Slapčia tikėjausi, kad kažkas parašė knygą apie tai, kaip senovės Indijoje apie žmogaus sveikatą sukauptą informaciją integruoti į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą. Deja, čia tik ta pati šimtmečiais nuo statistinio žmogaus gyvenimo būdo nutolusi ajurveda, su begale naujų sąvokų, procesų, bei kūno dalių pavadinimų sanskrito kalba. Gera žinia ta, kad nors mano protui vangiai sekėsi priimti šioje knygoje pateiktą informaciją, visvien atgaivinau primirštą tradiciją dieną pradėti prieš porą metų jogos pamokose išmoktu ryto pasveikinimu. Kartu atėjo įkvėpimas gerti daugiau vandens, valgyti sveiko maisto ir truputį anksčiau keltis.