Tai buvo vienos geriausiai praleistų porą valandų šią vasarą. Knyga yra skirta 10 metų vaikams, bet drąsiai sakau, kad tinka ir visiems vyresniems. Siela sumuštinių dėžutėje talpina 10 trumpų istorijų, kurios yra šiuolaikinė lietuviškų mitų interpretacija. Pirmasis skyrius, pavyzdžiui, yra apie Joninių naktį pieną vagiančias raganas, tokios istorijos aš net nebuvau girdėjusi. Ne tik smagu skaityti, bet ir praturtina žiniomis. Knyga taip mielai ir šmaikščiai parašyta, kad jau pavyzdžiu savo vaikams, kai pirmą kartą ją skaitys. 

Pradėjusi skaityti knygą apsidžiaugiau – kaip originalų ir šviežia, regis, Lietuva turi savo Murakami. Tobulų žmonių istorijos yra novelių rinkinys, kuris man pasirodė pilnas simbolizmo, lyg labai realistiškas, tačiau itin keistas sapnas. Ilgainiui mano nuotaiką keitė nuostaba, o vėliau ir nusivylimas. Beveik kiekvienoje novelėje radau erzinančių fragmentų, nors buvo ir tokių, kurie kažką suvirpino sieloje. Genialu ir atgrasu vienu metu. Na, bent tikrai nenuobodu. 

Dar vieną knyga apie Ukrainą. Jei Kiborgų žemė buvo apie 2014 metus ir Maidano įvykius, Oranžinis romanas neblogai perteikia 2006-2009 m. situacijos šalyje vaizdą. Tai laikotarpis praėjus porai metų po Oranžinės revoliucijos, kuomet šalyje dėl rinkimų rezultatų klastojimo buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius. Jis šioje knygoje dažnas ambasadoriaus pasakojimų dalyvis, kaip ir kiti tuometiniai žymūs Ukrainos politikai – Viktoras Juščenka, Julija Tymošenko ir kiti. Nusiteikite tam, kad knygoje nemažai politikos. Tiesa, paskanintos linksmomis istorijomis iš ambasadoriaus asmeninės patirties. 

Algirdas Kumža pasakoja šmaikščiai ir kartu jautriai. Tai žmogus, kuriam, regis, iš tiesų pavyko perprasti sudėtingą ukrainietišką charakterį ir kultūrą. Ši knyga – lengvas ir kultūriškai praturtinantis skaitinys, kuriame dailiai susipina menas ir politika. Visą tai tam, kad dar geriau pažintume savo brolišką, istoriškai giminingą tautą (apie tai knygoje taip pat nemažai). 

Prasidėjus karui, nustojau skaityti. Negalėjau sutelkti minčių ilgesniam nei puslapio tekstui. Netekau savo ramybės šaltinio, tačiau tai nesvarbu, palyginus su tuo, ko neteko žmonės Ukrainoje. Kiborgų žemė buvo ta knyga, kuri palengva mane grąžino į skaitymą. Tai nebuvo kūrinys mintims nukreipti, o atvirkščiai – dar giliau suvokti tragedijos esmę. 

Žurnalistas Dovydas Pancerovas šioje atviroje ir labai asmeniškoje atsiminimų knygoje pasakoja apie tris keliones į Ukrainą. Pirmoji – į Kijevą Maidano revoliucijos įkarštyje. Kitos dvi – į karo frontą okupuotose Donecko ir Luhansko teritorijose. Man patiko, kad autorius kūrinyje nebando apsimesti drąsuoliu ar didvyriu, yra atviras apie tai, kad patirti įvykius Ukrainoje buvo baisu. O ypač sunku buvo pamiršti ir tęsti kasdienį gyvenimą. 

„Tikėjausi parsivežti gerų reportažų, bet parsivežiau patį karą. Isileidau jį giliai į širdį ir nebegalėjau išrauti.“