Tai Pietų Korėjos rašytojos kūrinys, nukeliantis skaitytoją į daugeliu prasmių mums tolimą kraštą. Nepaisant to, skaitydama šią knygą aš nuolat galvojau apie lietuviškas močiutes. Būtent apie jas, o ne mamas. Nes tas joms būdingas besąlyginis pasiaukojimas, gyvenimas dėl kitų (dažniausiai vaikų), visiškai apleidžiant savuosius poreikius ir yra aprašomas šioje knygoje. Prašau, pasirūpink mama vaizduojama motinystės samprata niekuo nebėra susijusi su šiandieniniu suvokimu. Dabar mes, bent norėčiau taip manyti, nebeidealizuojame pasiaukojimo, ieškome balanso, suprantame kaip svarbu visų pirma “kaukę užsidėti pačiam”.

Tuo tarpu Prašau, pasirūpink mama yra iš kelių perspektyvų sudeliotas paveikslas žmogaus, mačiusio karo siaubus ir nepriteklius, iš gyvenimo nieko nereikalaujančio, bet besidžiaugiančio jo dovanomis, savo dienos neįsivaizduojančio be nuolatinio darbo ir sunkumų, nežinančio sąvokos poilsis ir laikas sau. Žiūrint į šį paveikslą kyla keistas atmetimo ir prielankumo, gailesčio ir pykčio jausmų mišinys. Tokie kontraversiški veikėjai ir istorijos, priverčiančios iš naujo susidelioti savojo požiūrio taškus, man visuomet yra geros knygos pavyzdys. 

Man Madraso deimantas  tapo puikiu pavyzdžiu reiškinio, apie kurį buvo nemažai kalbama šių metų knygų mugėje. Skaitytojai vis dažniau atranda lietuvių kūrėjų literatūrą, o rašytojai vis labiau artėja prie skaitytojų. Kuomet sakau artėja, turiu mintyje, jog autoriai atranda vis įvairesnius žanrus – ne tik dažnai neįkandamus super intelektualius kūrinius, bet ir žengia į įvairios pramoginės literatūros lauką, kuriame ilgai dominavo verstiniai kūriniai.

Štai Dalios Smagurauskaitės romanas, bent man atrodo, lietuvių literatūroje iki šiol atitikmenų neturėjo. Madraso deimantas yra knyga, kurioje labai ryškus kelionių momentas – kelios šalys, daug vietovių, apdarų, patiekalų ir kvapų aprašymų. Tai viena tų lengvai skaitomų knygų, kurių norisi imtis pavargus ar per atostogas, kuomet prie saulėto ir smėlėto fono niekaip nesiderina niūrios dramos. 

Tai knyga, kuri neabejotinai praplėtė mano akiratį. Baigusi skaityti ieškojau informacijos apie Tasmanijos salą ir jos vietinių gyventojų likimą, taip pat pat pirmą kartą išgirdau apie Meno salą prie Anglijos krantų. Matthew Kneale rašydamas Anglai keleiviai rėmėsi autentiška informacija ir realius faktus supynė į grožinį kūrinį. Galiu pasakyti, kad kai kurios istorijos sunkiai tikėtinos, o vietomis autorius pribloškia savo vaizduote. Knyga tikrai pažeria pluoštą įvairių emocijų, daugiausiai visgi neigiamų. Nepaisant to, kūrinys tikrai įsimintinas.

Laiškai, kurių tu niekada negausi perskaitoma tiesiog nepastebimai. Pora prisėdimų ir lieki su trumpu ir įkvepiančiu pasakojimu galvoje. Šią knygą priskirčiau prie tų ne visai banalių gyvenimo ir meilės istorijų, kurios be lengvo skaitymo dar neša ir prasmingą žinutę. Ši knyga man pasirodė apie ryšį su protėviais arba giminės moteris jungiantį saitą, kurio pajautimas dažniausiai sustiprėja kartu su motinyste. Laiškai, kurių tu niekada negausi aš matyčiau kaip pagalbą kai sunku ir įkvėpimą pasisemti stiprybės iš savo paties istorijos. Vietomis man visgi buvo per saldu, kartais nuspėjama, bet buvo puslapių, kur autorės vaizdinga kalba įtraukė ir sugraudino.