Knyga truputį priminė Prous’ą, truputį Škėmą. Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas nuneša pasąmonės srautu, supažindina su JAV viešbučiais, keliais, barais ir kultūra, o taip pat ir su pagrindinio veikėjo vidiniu pasauliu. Jame – paieškos to, ką jis jaučia gimtojoje Austrijoje paliktai žmonai. Pastaroji, kaip netrukus paaiškėja, netrukus ima persekioti mūsų herojų, taip pat kaip ir atsiminimai apie ją. 

Proust’ą primena teksto svoris, kuris taip pat dažnai vargina, ir taip pat kartais blyksteli neįtikėtinomis įžvalgomis. Peter Hendke čia labai taikliai fiksuoja ilgalaikių santykių, savęs supratimo, negebėjimo patirti dabarties problemas. Šalia viso to, knygoje labai daug kelio ir laisvės jausmo. 

„Niujorko paveikslas ramiai išsidriekė manyje, nė kiek manęs neprislėgdamas.“

Nežinau, kodėl knyga vadinasi Kerol, galėtų būti ir Tereza arba puikus originalas – The price of salt. Kūrinyje panašiai svarbios abi moterys, labai skirtingos ir pajutusios viena kitą tiek intelektualią, tiek seksualinę trauką. Jų istorija mane užbūrė! O ir pati pasakojimo stilistika tokia neįprasta – lėta, subtili, mistiška ir sapniška. 

Knyga pirmą kartą išleista 1952 m. metais JAV, dar neprasidėjus seksualinei revoliucijai. Ką tais laikais reiškė pajusti kažką daugiau kitam moteriai ar vyrui? Kaip tai reikėjo suprasti ir išgyventi? Nesakau, kad tai tapo lengva dabar, bet bent jau gyvename informacijos amžiuje. Manyčiau, kad Kerol šiuo atžvilgiu yra labai reikalinga, svarbi, o kartu ir graži bei stilinga knyga. 

„Laimė priminė žalią vynmedžio šaką, besidriekiančią per kūną, tiesiančią plonus ūselius, apipilančią jį žiedais.“

Nesu tikra ar galiu apie šią knygą pasakyti ką nors naujo. Regis tiek daug apie ją kalbėta skaitytojų tarpe. Pirmąkart mama netgi yra įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos rekomenduojamų knygų sąrašą, taip patvirtinant ne tik moralinę, bet ir mokslinę, o gal ir psichologinę šios knygos vertę naujoms ir nenaujoms mamoms. 

Man buvo nuostabu, kaip sklandžiai sruveno tekstas šiame kūrinyje, kaip gražiai, lyg upės intakai, susiliejo asmeninės patirtys, moksliniai faktai, filosofija. Net neabejoju, kad autorė daug dirbo rašydama šia knygą. Tačiau, bent aš, to sunkumo visai nepjutau, veikiau pasirodė kaip vienu prisėdimu užrašyta – apie viską kas širdį ir mintis slėgė.

Mano pačios motinystės patirtis – daugiau nei keturi metai. Galbūt turėčiau būti šiokia tokia mamiškų reikalų ekspertė? Bet anaiptol tai nesumenkino mano susidomėjimo knyga. Sužinojau daug naujų įdomių faktų apie abortų, nėštumo, motinystės, seksualumo istoriją, gyvenimo JAV peripetijas. O svarbiausia, prisiminiau tą magišką, nepakartojamą didžiausio gyvenime virsmo laikotarpį – euforiją, baimes, nežinią, sumaištį, laimę, MEILĘ.

„Aš staiga buvau nebesvarbi. Ir kartu žinojau, kad privalau išgyventi, jokiu būdu negaliu tiesiog numirti, nes niekas kitas Jos taip nemylės.“

Ši knyga, sakyčiau, turėtų būti tokia pati privaloma literatūra kaip žymioji 1984. Jei pastaroji yra komunizmo kritika, Rūstybės kekės skaudžiai kerta kapitalizmui JAV. Tačiau šis kūrinys yra įdomus ir vertingas ne tik dėl socialinės kritikos, bet ir keliamų klausimų žmogiškumo ir teisingumo temomis. 

Rūstybės kekės buvo labai skaudi, kartais beviltiška, slegianti knyga, tačiau papasakojusi kažką daugiau nei tik siužetas, ar knygoje aprašomas konkretus laikotarpis ir žmonėms nutikę įvykiai. Tai tikrų tikriausia klasika. 

Taip pat knyga man labai gražiai susisiejo su neseniai matytu filmu Nomadland. Šis, nors ir žymiai švelnesne forma, tačiau byloja apie kažką panašaus – žmones, turėjusius palikti namus, klajojančius, dirbančius trumpalaikius darbus, kurie apmokami tik tiek, kad padėtų patenkinti tik pagrindinius poreikius. Turbūt ne veltui filmas susižėrė tiek daug apdovanojimų, galbūt suvirpino žmonių širdis ir palietė kažką labai giliai amerikietiško, tačiau suprantamo visam pasauliui. Kaip ir Rūstybės kekės. 

„Žmonių sielas pripildo rūstybės kekės: jos sunksta, sirpsta ir duos gausų derlių.“