Na štai, pirmoji pažintis su garsiuoju autoriumi įvyko. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad iki galo pavyko. Kichotas turbūt nėra pats palankiausias kūrinys draugystei užmegzti, bet suintriguoti ir pratęsti pažintį ateityje, kodėl gi ne? Jei trumpai reikėtų apibūdinti sakitymo patirtį – didžioji dalis atrodė veikiau darbas, nei pramoga. Rašymo stilius klampus, toli gražu ne toks, kokiu dažniausiai gėriuosi. Dažnai jaučiausi lyg skaityčiau juodraštį, pavadinimų, vardų, įvykių bei minčių kratinį. O didžioji staigmena ta, kad likus ketvirtadaliui teksto pasijaučiau kaip scenoje iš Didžiojo Getsbio, kuomet iš benuvažiuojančios mašinos norėjosi šaukti – it all makes sense now!

Kichotas yra viena tų knygų, kurios nėra itin malonios skaityti, bet bent jau turi prasmę. Autorius tikrai genialiai šaiposi iš šiuolaikinės tikrovės. Dievaži, ir man ji jau kurį laiką, turbūt nuo vasaros kai Trumpą išrinko JAV prezidentu, o britai nubalsavo už Brexit atrodo surreali. Būtent tą eižėjančią, skilinėjančią tikrovę, kuri mums patiems darosi vis mažiau pažįstama ir logiška, autorius sutirštindamas spalvas dekonstruoja ir demontsruoja. Labiausiai man patikusios temos – komplikuoti šeimos santykiai bei autoriaus ir jo kūrybos santykio nagrinėjimas, kuris man šiek tiek priminė Flobero papūgą . 

Sunku patikėti, kad dar palyginti neseniai, vos prieš kiek daugiau nei šimtą metų buvo laikas, kai žmonės nežinojo mums šiandien elementarių dalykų: kaip plinta ligos, kas yra mikrobai, kodėl svarbu plauti rankas ir galiausiai – kad galima platinti ligą ja nesergant. Buvo laikas kai gydytojai atrado, kad taip yra ir gali būti, o to atradimo epicentre atsidūrė Merė. Svarbu paminėti, kad ši knyga nėra visiška fikcija. Šiltinė paremta tikrais faktais arba “mikrobų moters” istorija.

“Įmanoma gyventi taip, kad pastebėtum to, kas nepatogu”. 

Man patiko, kaip knygoje buvo atskleistas Merės vidinis konfliktas, kuomet į protą braunasi įtarimas, tačiau logika ir sunki gyvenimo realybė vis vien traukia dirbti mėgstamą darbą. Merės personažas man pasirodė solidžiai išvystytas ir daugialypis. Kaip ir jos gyvenimo draugo ir šioje istorijoje taip pat svarbaus Alfredo. Ir nors knygos rašymo stilius ir paprastas bei konkretus dėstymas prašytųsi skirti knygą į lengvų ir greit pamirštamų istorijų kategoriją, aš Šiltinėje pamačiau ir kai ką daugiau. 

Kalbėti apie šią knygą neįmanoma neminint kitos. Žinoma, tai Boriso Pasternako Daktaras Živaga. Mūsų čia nebuvo pasakoja apie CŽA kampaniją, kurios metu Sovietų Sąjungoje nepageidaujamas kūrinys buvo išleistas užsienyje ir vėliau paslapčia grąžintas rusams – kaip uždrausta knyga, pasakojanti apie uždraustą laisvę.

Jurijus ir Lara yra pagrindinių Daktaras Živaga veikėjų vardai. Dabar užsukite akį į autorės vardą. Taip, tai ne sutapimas. Lara Prescott yra dėkinga savo tėvams už įkvėpimą parašyti knygą – būtent pagal šio kūrinio ekranizacijos veikėją buvo pavadinta būsimoji rašytoja. Beje, tiek Mūsų čia nebuvo, tiek Daktaras Živaga yra pirmieji autorių romanai, nors Borisas Pasternakas ir buvo labai gerai žinomas poetas. 

Kaip galima neįsimylėti knygos, kurioje žmogui gyvenimą pakeičia literatūra? Niekaip. Stouneris nuguls į mano sielą, šalia visų tų kitų gyvenimų, kuriuos nugyvenau knygų pagalba ir negaliu pamiršti. Aš neabejoju, kad šis kūrinys mane dar šiek tiek pasendino ir suteikė gyvenimo išminties.

Taip, tai viena tų knygų „kur nieko nevyksta“ siužeto prasme, bet uraganai, perversmai, ir žemės drebėjimai šėlsta žmogaus sieloje, už ramaus fasado. Knyga parašyta labai paprastai, bet yra pilna mažyčių išminties perliukų. Daugelio iš jų, deja, neužsirašiau, nes skaičiau apimta kažkokio katarsio ir net nenorėjau stabdyti savęs su tokiomis praktiškomis smulkmenomis. Gal ir gerai, bus proga skaityti antrą kartą.