Laiškai, kurių tu niekada negausi perskaitoma tiesiog nepastebimai. Pora prisėdimų ir lieki su trumpu ir įkvepiančiu pasakojimu galvoje. Šią knygą priskirčiau prie tų ne visai banalių gyvenimo ir meilės istorijų, kurios be lengvo skaitymo dar neša ir prasmingą žinutę. Ši knyga man pasirodė apie ryšį su protėviais arba giminės moteris jungiantį saitą, kurio pajautimas dažniausiai sustiprėja kartu su motinyste. Laiškai, kurių tu niekada negausi aš matyčiau kaip pagalbą kai sunku ir įkvėpimą pasisemti stiprybės iš savo paties istorijos. Vietomis man visgi buvo per saldu, kartais nuspėjama, bet buvo puslapių, kur autorės vaizdinga kalba įtraukė ir sugraudino. 

Aš oficialiai galiu pripažinti, kad tai yra pirma knyga, kuri mane prajuokino jau skaitant turinį. Autoriaus įžvalgos apie Lietuvą ir lietuvius yra tiesiog stulbinamai taiklios ir juokingos. Tiesiog negaliu patikėti, kad gali būti įmanoma taip perkasti šalies ir jos gyventojų esmę vos per penkis gyvenimo joje metus. Visgi, nors pradžia buvo tikrai daug žadanti, skaitant toliau nors ir nebuvo labai blogai, bet nebuvo ir visai liuks. Iš esmės aš taip ir likau iki galo nesupratusi apie ką iš tiesų ši knyga – man pasirodė, kad esmė liko kažkur išsibarsčiusi, pritrūko vientisumo. Trumpai apibendrinant Labai blogai arba liuks galėčiau pavadinti taip – mokslinis darbas su stand up’o elementais. 

Na ir sutapimas – praėjusius metus užbaigiau skaitydama Hannah Kent Gerieji žmonės, o šįkart kone analogišką kūrinį – Stebuklas. Apie panašumus ir skirtumus plačiau vėliau apžvalgoje. O dabar šiek tiek apie tai, koks yra Emma Donoghue kūrinys. Na, aš pasigedau žadėto daugiasluoksniškumo, o galbūt tik man jis pasirodė neįkandamas. Man Stebuklas buvo istorija apie tai, kaip krikščioniškos dogmos gali būti panaudotos ne tik kurti ir įkvėpti, bet ir naikinti. Stipriosios knygos pusės – manipuliacijos skaitytoju maždaug iki pusės kūrinio, tarsi raginančios užimti poziciją, nors visi įmanomi variantai piešiami gana įtikinamai. Vėliau moralinių normų, įsitikinimų ir visų įmanomų ribų laužymas drauge su pagrindine veikėja. Niūri atmosfera, besikeičianti perspektyva ir šiek tiek adrenalino XIX a. Airijoje – štai kokia ši knyga. 

Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad į vieną knygą galima sudėti tiek daug. Kalbu ir apie laiko rėmus, ir geografiją, ir įspūdingą veikėjų skaičių. O labiausiai stebiuosi, kad vergoves temą galima nušviesti taip jautriai ir plačiai – per vienos giminės istoriją. Septynių kartų atstovų istorijos byloja apie įvykius nuo genčių karų Ganoje iki juodaodžių istorijos JAV. Auksinės šaknys nėra knyga, kurioje blogi žmonės susiduria su gerais. Man patiko, kad čia atsisakoma primityvaus skirstymo, o gyvenimas joje spalvingas kaip ir realybėje.

Beje, angliškas knygos pavadinimas Homecoming man regis yra kur kas taiklesnis. Knyga iš tiesų man pasirodė apie sugrįžimą daugybe prasmių. Istorija prasidėjusi labai skirtingais dviejų netikrų seserų likimais yra apie daugiau nei du šimtus trukusią kelionę namo, savo istorijos pažinimą, supratimą ir susitaikymą bei ryšio su protėviais pajautimą.