Santa Montefiore greičiausiai daugeliui pažįstama rašytoja. Į lietuvių kalbą išversta apie 15 jos romanų. Man tai buvo antroji rašytojos knyga, o perskaičius aplankė savotiškas deja vu jausmas.Įspūdžiai labai panašūs kaip ir po pirmosios ir jie nėra labai teigiami. Man ir pačiai iki galo neaišku, kodėl nusprendžiau antrą kartą bristi į tą pačią upę.

Čilė ir Anglija

Nors skaičiau tik dvi rašytojos knygas, numanau, kad Čilė ir Anglija, bei pagrindinių veikėjų blaškymasis tarp šių teritorijų yra jos kūryboje pasikartojantys motyvai. Kitame Santa Montefiore kūrinyje Dvasių medis labai panašiai, o gal net giliau esame supažindindami su mums tolimos šalies Čilės istorija bei kultūra, ir tai yra pagrindinis šių dviejų knygų privalumas. Kalbant apie Dėžutę su drugeliu, istorinio konteksto čia mažiau, tačiau gamtos aprašymai tiek Anglijoje, tiek Čilėje labai gyvi ir vaizdingi. Ne veltui pagrindinis veikėjas yra keliautojas ir kelionių knygų autorius. 

Tai knyga, kurią Suomijos tinklaraštininkai išrinko geriausia 2016 metais. Ši aprašymo eilutė patraukė mano akį ir Gunda tapo pirmąja knyga, kurią įveikiau skaitydama elektroniniu formatu. Skaičiau tuomet, kai popierinės knygos paimti į rankas nebuvo galimybės. Įspūdžiai iš šio proceso kuo puikiausi. Visai be reikalo taip ilgai baidžiausi e-knygų. Taigi, Gunda tapo pirmuoju apčiuopimu pažado mažiau laiko praleisti socialiniuose tinkluose rezultatu. O dabar apie pačią knygą – jos turiniu džiausiuosi ne ką mažiau nei pačiu skaitymo procesu.

Struktūra

Išskirtinis knygos bruožas – neįprasta struktūra. Ją sudaro trys dalys – trijų skirtingų žmonių pasakojimai apie pagrindinę istorijos heroję, paslaptingai dingusią Gundą. Gundos portretą piešia beviltiškai ją mylintis vyras Viljamas, neapkenčianti tarnaitė Elė ir keliomis minutėmis jaunesnė sesuo dvynė. Pačių pasakojimų forma taip pat įdomi, primenanti savotišką pasąmonės srautą ir vienpusį pašnekesį su Gunda. Trys skirtingos dalys ne tik padeda įvairiapusiškai atskleisti pagrindinės herojės asmenybę ir netikėtą likimą, bet kartu įtraukia ir į mažo miestelio Pursuojos istoriją, atspindinčią įvykius visoje šalyje. Siužetas rutuliojasi karo siaubiamoje Suomijoje 1944-1945 metais.

„Tai knyga, kurios labai laukė visas gausus Hario Poterio fanų būrys. Iš pirmo žvilgsnio Hario Poterio istorija vaikiška, tačiau su šiuo pasakojimu užaugo jau kelios kartos gerbėjų, kurie dabar jau patys augina vaikus. Dėl šios priežasties jau suaugę skaitytojai laukė istorijos tęsinio ne ką mažiau, o gal netgi dar labiau nei vaikai ar paaugliai. Pati būdama 29 metų savo bendraamžių tarpe turiu labai daug ir kur kas “aršesnių” Hario Poterio gerbėjų ir turbūt nieko per daug nenustebinsiu, kad su malonumu perskaičiau ilgai lauktą istorijos tęsinį Haris Poteris ir prakeiktas vaikas. 

Knyga, kurios neįmanoma vertinti

Kalbėti apie tai gera ar bloga ši knyga yra beprasmiška. Visus pasaulio žmones galima suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie skaitė septynias Hario Poterio knygas ir tuos, kurie to dar nepadarė (aš labai rekomenduočiau, kad ir kiek jums metų). Pirmieji šią knyga vis vien anksčiau ar vėliau norės perskaityti, kita dalis net ir netyčia paėmę ją į rankas, vis vien nė velnio nusuprastų ir po kelių puslapių sviestų knygą į šalį. Tam, kad galėtum skaityti Haris Poteris ir prakeiktas vaikas reikia jau būti pažengusiu magijos pasaulio žodyno vartotoju ir visus veikėjus pažinoti, kaip savo artimus. Tuos, kurie netyčia susidomėtų taip pat, tikiu, atbaidytų ir neįprasta ir skaityti ne per daug maloni pjesės forma.

„Pristatant Hannah Kent “Geruosius žmones”, šalia tokių vaizdingų epitetų kaip “reto grožio grynuolis”, nuolat minima pirmoji autorės knyga “Paskutinės apeigos”. Šis kūrinys pelnė autorei begales pagyrų ir visuotinį pripažinimą, bei greičiausiai ir atsakomybę nenuleisti kartelės ateityje. Su pirmąja autorės knyga man susipažinti neteko, tad priešingai nei daugelis pažintį su rašytoja pradėjau nuo “Gerųjų žmonių” ir jokių išankstinių lūkesčių.

Tai nėra lengvas ir malonus skaitinys

Jei reikėtų knygą apibūdinti keliais žodžiais, tai būtų slogi atmosfera, įtampa ir nelaimės nuojauta. Skaitydama knygą pamaniau, kad Hannah Kent būtų galima pavadinti literatūriniu Lynch’u (režisierius David Lynch, serialo Twin Peaks autorius, savo filmuose meistriškai kuriantis mistišką atmosferą). Regis knygoje mažai realaus veiksmo, tačiau įtampa subtiliai kuriama mažų detalių – žvilgsnių, nuojautų, nepasakytų žodžių – pagalba. Autorė paliečia ir narplioja plačią ir labai įdomią temą – kaip senovėje buvo suvokiamos psichinės ligos ir sunki fizinė negalia. Sergantys, kitokie žmonės geriausiu atveju galėjo būti suvokiami kaip dievo bausmė arba dar blogiau, pavojus visai bendruomenei. Skaitant knygą aplanko dvejopi jausmai. Nors siužetas ir pasakojimo detalumas nepaprastai įtraukia, įveikus keletą skyrių kyla noras “pailsėti” ir vėl įleisti į savo gyvenimą šiek tiek šviesos.