Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kuomet skaitant knygą viskas aplinkui išnyksta. Valdovės gambitas yra viena tokių – kinematografiška, kupina įtampos, jaudinanti. Viena ko gailėjausi ją skaitydama, kad jau mačiau serialą. Netikėtumo ar intrigos buvo kur kas mažiau. Pasirodo, serialo kūrėjai savo interpretacijų pridėjo minimaliai, o pats kūrinys parašytas beveik kaip scenarijus. Vietomis knyga pasirodė netgi blankesnė už ekranizaciją, o kitomis, atskleidė papildomus emocinius istorijos momentus. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar ekrane ar popieriuje su ja susipažįsti, istorija puiki. 

„Jai tai patiko. Patiko įtampa, tvyranti tarp figūrų, išsidėsčiusių vertikalėse ir įstrižainėse. Per vidurį žaidimo, kai figūros jau būdavo išsibarsčiusios po visą lentą, kryžminės jas jungiančios jėgos jaudino iki virpulio.“

Knygos dėmesio centre – kapinės. Galbūt skamba šiurpokai, bet kūrinio idėja graži ir šviesi – pasvarstyti, ką mums pasakytų išėjusieji, jei galėtų prabilti iš kapo duobės. Laukas tai net 29 gyvenimo istorijos, mažiau nei 200 puslapių knygoje. Vieni miestelio ir kapinių gyventojai šnekesni, kiti vos vieną esminį atsiminimą, trumputį fragmentą papasakoja. 

Tai, kaip autorius bando atspėti, ką esminio žmogus galėtų pasakyti apie savo gyvenimą vos vienu ar kitu trumpu atsiminimu, man pasirodė genialu. Savo glaustu kūriniu jis byloja ši tą labai svarbaus apie gyvenimą: esmė slypi akimirkose, blyksniuose, paprastuose dalykuose. Kažkokį panašų įspūdį esu išsinešusi po pirmosios (man) autoriaus knygos Tabakininkas skaitymo. 

Ne veltui knyga ant nugarėlės pavadinta „kliniškai sterilia proza“. Kaip grožinės literatūros kūrinys ji man pasirodė sausa ir labai taupiai parašyta. Tačiau, Kim Džijongė, gimusi 1982 tiesiog meistriškai perteikia socialinę problemą – kultūriškai susiklosčiusią, ilgą moterų diskriminacijos Pietų Korėjoje istoriją. Čia kalbama ne tik apie pagrindines, aiškiai apčiuopiamas problemas, tačiau ir struktūrinius niuansus ir visus įmanomus reiškinio subtilumus. Dėl šios priežasties knygai galima labai daug ką atleisti. 

Knyga gali būti aktuali tiek besidomintiems šiuolaikinėmis socialinėmis problemomis, tiek ir istorinių romanų gerbėjams. Kūrinyje pasitelkiama ne tik Kim Džijongės, bet ir jos mamos, kitų giminaičių istorijos, kurios driekiasi į praeitį beveik per visą XX a.

Perskaičiusi knygą pajutau čia suguldytą kelių kartų neviltį ir nusivilimą. Taip pat iš naujo įvertinau tai, kad gyvenu visuomenėje, kurioje darbo ir šeimos derinimas tiek moterims, tiek vyrams yra kur kas labiau įmanomas. 

Dar vieną knyga apie rasizmą. O jei tiksliau – apie mirties bausmei nuteistą jauną vaikiną. Atrodo panašių kūrinių jau skaičiau nemažai ir nieko ypatingo nesitikėjau. Tačiau, Paskutinė malonė tapo staigmena. Pasakojimo būdas, kuomet istorija pateikta iš daugelio veikėjų perspektyvos, neleido nuobodžiauti ir skatino spėlioti, kaip viskas yra susiję. Kartu, autorė sugebėjo istoriją pateikti labai jautriai. Taip, kad širdį skaudėtų ne tik dėl pagrindinio istorijos herojaus, bet ir dėl kitų šalutinių veikėjų, bei plačiai išsikerojusio rasizmo JAV XX a. viduryje apskritai.