Sakoma, kad kiekvienas žmogus savyje nešiojasi istoriją, kurią būtų galima sudėti į knygą. O aš būčiau nieko prieš, kad žmonės tokias atviras, apnuoginančias, beveik neišgalvotas, imtų ir rašytų. Ne veltui visame pasaulyje sparčiai populiarėja autofikcija. Tai kūriniai, kurie sujungia, regis, prieštaringus žanrus – autobiografiją ir grožinę literatūrą. Tikėkimės geriausio kaip tik tokia. Autorė iš tiesų neteko savo partnerio tokiomis aplinkybėmis kaip šioje knygoje, tačiau likę istorijos fragmentai nebūtinai tiesa arba nebūtinai vyko tokia pat chronologine tvarka. 

Ši knyga, žinoma, visų pirma apie gedulą ir jo stadijas. Tačiau ji taip pat yra labai atvira išpažintis apie tai, kaip įsimylime, kaip rutuliojasi santykiai, kaip šlifuojami asmenybių skirtumai poroje, kaip kartu sugyvena skirtingų temperamentų partneriai. Taip pat knygoje labai stipri, ir daugeliui, tikiu, taps pažįstama motinystės linija – nuo nėštumo iki pokyčių gimus vaikui, kaltės ir visų kitų jausmų potvynių ir atoslūgių, neišvengiamai lydinčių šiame procese. Labai autentiška, aštru ir skaudu, tačiau verta skaitymo. 

Tai pirmoji autorės knyga išversta į lietuvių kalbą, o aš tikiuosi, kad jų bus daugiau. Tokie smulkūs dalykai stebino žodžių taupumu ir sugebėjimu minimaliame tekste sutalpinti didelę prasmę. Atrodytų paprasčiausias Kalėdų laukimas vienoje airių šeimoje, tačiau šis kūrinys pasakoja ir apie ilgai nutylėtus šeimos įvykius, tikrumo ir prasmės ilgesį, progą pasireikšti gerumui. 

Kaip suprantu, autorę parašyti šią knygą visų pirma įkvėpė noras papasakoti apie Magdalenos skalbyklas arba prieglaudas pastojusioms netekėjusioms moterims, Airijoje dėl jų dar palyginti neseniai buvo kilęs didelis skandalas, atvėręs siaubingą ir ilgai slėptą tiesą apie įvykius jose. Tiesa, Tokie smulkūs dalykai šiuos įvykius paliečia kaip įmanoma subtiliau. Taip, kad negali neišleisti susižavėjimo atodūsio perskaičius šią trumputę tobulą knygą. 

„Būdavo naktų, kai gulėdamas su Alina Ferlongas aptardavo tokius smulkius dalykus.“ 

„Manai, kada nors įmanoma regėti praeitį tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo?“

Pradedu apžvalgą nuo citatos, o tiksliau akimirkos, kai ši knyga mane papirko, pasiglemžė ir nepaleido iki pat paskutinio puslapio. Olandų namas savo atminties subjektyvumo tyrinėjimais man priminė Kazuo Ishiguro, Julian Barnes ir viską ką taip mėgstu literatūroje. Knyga švelniai, per dviejų vaikų atsiminimų rūką nagrinėja vieną sudėtingą šeimos istoriją. Tai kūrinys pilnas spėlionių – ar tikrai buvo taip, ar teisingai supratome kas vyksta? O kartu, knyga atskleidžia ir tai, kas nutinka, kai atsiminimai užima per daug vietos dabartyje, kai tampa per ankšta, kad iš tiesų galėtų tekėti gyvenimas. 

Na ir dar, labai asmeninė pastaba. Pastaruoju metu skaičiau tiek daug literatūros apie tai, kad vaikai sutartų, tai štai Olandų namas labai gražiai ir netikėtai į šią grandinėlę įsipaišė. Pagrindiniai veikėjai čia yra brolis ir sesuo – Danis ir Meivė. Jų stiprus, tiesiog nesugriaunamas ir beveik antgamtiškas ryšys mane žavėjo visą knygą. Vienas gražesnių dalykų, apie ką esu skaičiusi gyvenime. 

Kaip puikiai šiai knygai tinka pavadinimas. Gal net labiau nei originalas – An American marriage. Nuojautos ima intriguoti jau nuo pirmųjų puslapių ir švelni įtampa juntama skaitant visą kūrinį. Tai knyga, kelianti klausimus apie tai, kas yra santuoka, kas lemia jos tvirtumą ar laikinumą. Nors Nuojautos tarsi sukasi apie vieną pagrindinę porą – Rojų ir Selestiją, jų tėvų istorijos puikiai papildo siužetą ir pateikia labai skirtingų santuokų paveikslą. 

Kitas šios knygos sluoksnis yra apie tai, ką reiškia būti juodaodžiu šiuolaikinėje (JAV) visuomenėje. Šiuo atžvilgiu knygą rikiuočiau prie Mergaitė, moteris, kita, Maži svarbūs dalykai, Mano istorija, Auksinės šaknys. Nuojautos yra gražiai parašyta, labai jautri, nuoširdi, nenusaldinta istorija apie meilę ir ilgalaikius santykius. Nemaža dalis istorijos pateikta laiškų formatu, kas prideda papildomo žavesio. Linkiu išbandyti ir užduoti sau klausimą – ar lauktumėte savo antrosios pusės… 12 metų?