Tai graži ir magiška armėniška pasaka, pilna gerumo, naivumo ir liūdesio. Iš dangaus nukrito trys obuoliai tiesiog užtvindo vardais ir įvykiais besirutuliojnačiais mažame ir užmirštama Armėnijos kaime. Čia susipažįstame su visa, ne itin gausia miestelio bendruomene ir jų šeimų istorijomis. Visko labai daug, tačiau gausa neerzina, veikiau susilieja į labai gražų santykių ir istorijų tinklą. 

Skaitydama šią knygą galvojau apie daug literatūrinių paralelių ir nuolat norėjau lyginti. Bendras jausmas – lyg Šimtas metų vienatvės. Miestelis ir jo gyventojų istorijos karo metu – beveik Praamžiai ir kiti laikai. Egzotiškų patiekalų vardinimas ir gyvi buities vaizdai – beveik kaip Pietų Korėjos autorės Prašau pasirūpink mama ir Ri Džinė. Ritmas, humoro jausmas ir personažai – galvoje nuolat iškildavo Lazario moterys. 

Iš dangaus nukrito trys obuoliai – savita viso to versija, vaizdingas tekstas ir įtraukianti giminės istorija. 

Tai antroji mano skaityta autorės knyga. Atsimindama Prašau pasirūpink mama, darau išvadą, kad ji mėgsta graudinti ir kurti istorijas, iš kurių palengva ir subtiliai sklinda sielvartas. Ri Džinė yra apie savos tapatybės paieškas, tėvynės ir mylimų žmonių ilgesį. Knyga taip pat labai daug duoda Pietų Korėjos (o kadangi veiksmas vyksta XIX a. Pabaigoje – Česono Karalystės) istorijos ir kultūros suvokimui. O staigmena – veiksmo persikėlimas į Paryžių, kuriame Proust’o laikų Prancūzija ir beveik tokie patys snobiški aukštuomenės ir diplomatų vakarėliai. 

Ri Džinė – melancholiška moteris, daug skaitanti ir lojali, nugyvenusi tiems laikams tiesiog neįtikėtiną gyvenimą. Šią istoriją ikvėpė realūs istoriniuose šaltiniuose paminėti įvykiai. Tiesa, jie aprašyti glaustuose poroje puslapių – o visa kita, kaip autorė prisipažįsta, vaizduotės vaisius, ką iš tiesų turėjo išgyventi Ri Džinė. Vietomis aš jaučiau tas istorijos spragas, tačiau, didžiąją dalimi, mielai pasinėriau į egzotišką pasakojimą. 

Kiek šioje knygoje visko daug – istorijos, vardų, įvykių. Kreta, arba tiksliau Chanija, čia atsiskleidžia visomis spalvomis. Nekaltieji ir kaltininkai būtų galima atskirti į kelis sluoksnius. Visų pirma – XIX a. siekianti salos istorija ir dar senesnių laikotarpių fragmentai, pasakojami pagrindinių veikėjų senelių dienoraščių ištraukų pagalba. Tuomet, jau XXI a. pradžioje savo gyvenimą kuriančių veikėjų likimai. Ir trečiasis – detektyvinis sluoksnis, apimantis vieną šių laikų ir kitą, beveik prieš šimtą metų įvykdytą nusikaltimą. 

Knyga paliečia labai skaudžią istorinę žaizdą – Kretos turkų ir graikų santykį bei priešpriešą. Nekaltieji ir kaltininkai ji kerojasi per dviejų šeimų istoriją, tačiau, kalba apie gana universalų reiškinį ir stiprų kultūrinį konfliktą. Skaitydama jaučiau, kad tam, jog iki galo įvertinčiau šį kūrinį man trūksta iš tiesų nemažai: kultūrinio, istorinio ir politinio regiono išmanymo. Nekaltieji ir kaltininkai nėra knyga, kuri skaitytoją už rankos įveda į sunkią temą. Veikiau tai yra kūrinys, kuris gali atsiskleisti jau turint pakankamai žinių. Kultūrinis ir istorinis sluoksnis čia tikrai labai gilus, smingantis iki seniausių skaudulių. 

„Piratų saloj susitiksim visi, nekaltieji tiek pat, kiek kaltininkai, – kaip veidrodžiai, vienas į kitą atgręžti.“ 

Olivija Kiteridž tikrai nėra teigiamas personažas. Įspėju, jei to tikėjotės. Tai romanas apie labai komplikuotą asmenybę, gyvenančią mažame JAV miestelyje, ilgametėje santuokoje. Olivija apie save pasakoja nedaug, didžiąją dalimi tą daro kiti istorijos herojai. Knyga talpina 13 trumpų pasakojimų, kurie, tarsi dėlionės fragmentai, leidžia suvokti pilną asmenybės paveikslą. Vienuose iš jų Olivija tarsi nereikšminga statistė, kituose – pirmaplanė aktorė. 

Kokia Olivija vienu sakiniu? Empatiška, jautri, kartu labai tvirta, mylinti, tačiau aplink save sėjanti daug skausmo. Olivija Kiteridž yra ne tik apie vieną moterį, bet ir apie santuoką, šeimą, skausmingus tėvų ir vaikų santykius, ilgesį, vienatvę. Pažadu, kad baigę skaityti užduosite sau ne vieną ir ne du rimtus klausimus. 

„Jai nepatiko būti vienai. Dar labiau jai nepatiko būti tarp žmonių.“