Greičiausiai, jau esu išlepinta – tam, kad knyga nustebintų ir patiktų, norisi ne tik įdomios istorijos, bet ir įvairesnių išraiškos būdų. Mažė – žymioji Madam Tussaud, kurios vardą visi esam girdėję ir tik nedaugelis žinome, kokia moters išlikimo istorija slypi už jo. Neeilinis gyvenimas šioje knygoje papasakotas labai klasikiniu būdu. Pati istorija yra neįtikėtina ir stulbinanti. Mergaitę, anksti tapusią našlaite, priglaudžia ir vaško liejimo meno Šveicarijoje išmoko ekscentriškas ligoninės darbuotojas. O vėliau – persikėlimas į Paryžių, pakilimai ir nuosmukiai Didžiosios Prancūzijos revoliucijos fone. Mažė tikrai įdomi tiek istoriškai, tiek kaip vienos išskirtinės moters gyvenimo liudijimas. Jei dar forma būtų kiek išraiškingesnė, būtų puiku!

Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Malala buvo pašauta 2012 metais. Atsimenu, kad šis įvykis tuomet sukrėtė, privertė susimąstyti, kaip taip galėjo įvykti? 15 metų mergaitė pašauta Talibano kovotojų todėl, kad agitavo už savo ir likimo sesių teisę į mokslą. Aš esu Malala puikiai paaiškina visą istorijos kontekstą. Tai knyga ne tik apie vienos šeimos gyvenimo istoriją, bet ir Talibano įsigalėjimą regione, gyvenimą Pakistane Svato slėnyje, puštūnų genties papročius, vertybes ir istoriją. Knygoje gausu ir tarptautinės politikos niuansų. Ji parengta kartu su Christina Lamb, žymia užsienio naujienų korespondente, žurnaliste ir rašytoja.

Aš esu Malala skaičiau Irano protestų įkarštyje. Galima sakyti, kad istorija kartojasi. Šioje šalyje neramumai kilo, kuomet Mahsa Amini žuvo suimta moralės policijos. Taip, vien šis pavadinimas primena distopiją (beveik atminties policija) ir stebina, kad tai vis dar egzistuoja XXI a. Ką padarė 22 metų mergina Irane? O gi pasirodė be galvos apdangalo. Jos, kaip neabejojama, smurtinė mirtis, sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir moterų protestus visoje šalyje. Irano vyriausybė į juos atsakė dar didesniu smurtu, suėmimais ir naujienų cenzūra ir komunikacijos apribojimais internete. Kinas ir literatūra, tuo tarpu, padeda suprasti tokių nesuvokiamų suvaržymų kultūrinį, politinį ir istorinį kontekstą. Knygos kaip Aš esu Malala yra labai svarbios.

Yra tokia truputį nuvalkiota klišė apie tai, kad knygos leidžia nugyventi daug gyvenimų. Tačiau skaitydama Anglų kalbos žodynas būtent tą jaučiuosi padariusi – nugyvenau alternatyvų gyvenimą, tokį kuris būtų ištikęs jei kada nors būčiau ilgam išvykusi.

Akvilina Cicėnaitė atvirai, skaudžiai ir talentingai rašo apie tokiu atveju neišvengiamą ir neišgydomą pasidalinimą, kuomet amžinai norisi grįžti ten kur tavęs nėra. Emigracijos tema čia persipynusi su ilgalaikių santykių niuansais, nostalgija praėjusiam laikui. 

Ši knyga man pasirodė šiek tiek prustiška (Marcel Proust garbei) – pilna detaliai analizuojamų vidinių išgyvenimų, beveik be išorinio veiksmo. Neabejotinai graži ir paliekanti pėdsaką, net jei pagrindinė tema ir nėra aktuali. 

„…dar nežinojau apie patirtis, kurios neišverčiamos, nežinojau, kiek kartų per daugybę metų pradėsiu apie jas rašyti ir kiek kartų pasiduosiu po pirmo puslapio.“ 

Tai paskutinė serijos knyga, kurios galėjo ir nebūti. Dinos testamentas pasirodė praėjus dvidešimčiai metų po trečiosios Dinos istorijos dalies – Karnos kraitis. Greičiausiai, trilogijos fanams buvo nepaprastai malonu po tiek laiko sugrįžti prie kadaise sutiktų ir pamiltų veikėjų. Man, skaičiusiai visas keturias knygas iš eilės, ši pasirodė paprasčiausiai nereikalinga. Tiesą sakant, buvo netgi šiek tiek pikta, kad autorė sugrįžo prie pasakojimo norėdama pratęsti Dinos anūkės, Karnos, istoriją ir sudėliojo jai nelabai kokį likimą. Aš savo galvoje įsivaizdavau šiek tiek kitaip ir būčiau visai nieko prieš jį tokį ir palikti. 

Taip, rašymo stilius čia vis dar toks pat sodrus ir turtingas, šiuo atžvilgiu autorė nenuvilia. Na, o turinys ir siužeto vingiai – jaučiasi tarsi koks nuovargis ir nelabai sėkmingos pastangos kuo daugiau melodramatiškų įvykių įpinti.