Mes - vilko vaikai

Pasiimti šią knygą į rankas paskatino ką tik perskaityta Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai. Pamaniau, kad abi šios knygos papildys viena kitą ir suteiks iš tiesų platų vaizdą. Taip ir nutiko. Abu kūriniai turi panašumų – pasakoja apie II pasaulinio karo metais badaujančius, gyvenamosios vietos, tėvų ar visko kartu netekusius ir besiblaškančius vaikus. Tiesa, jei Paskutinieji liudytojai pasakoja apie tuometinius įvykius dabartinėje Rusijoje ir Baltarusijoje, Mes – vilko vaikai apie vaikus pabėgusius ar atsitiktinai patekusius į Lietuvą, iš buvusios Rytų Prūsijos, dabartinio Kaliningrado teritorijos.

Iš tiesų Mes – vilko vaikai yra sunki knyga. Bet ją perskaičius apėmė gėda, kad iki šiol galima sakyti nieko apie vilko vaikus, gyvenančius visai šalia mūsų, nežinojau. O knygos vertę ir esmę puikiai apibendrina filosofės Hannah Arendt citata, pateikta įvade:

Jei tik apskritai egzistuoja praeities įveikimas, jo esmę sudaro to, kas įvyko, atpasakojimas; tačiau ir šis atpasakojimas, formuojantis istoriją, neišsprendžia jokių problemų ir nenumaldo jokių kančių, jis nieko galutinai neįveikia, bet padeda taip aiškiai išryškinti vidinę įvykio tiesą, kad galima pasakyti, taip, taip buvo.

Vilko vaikai

Galbūt kam nors kyla klausimas, kas tie vilko vaikai? Taip vadinami tėvų ir namų karo metais netekę vaikai, kurie klajodami ir ieškodami išmaldos bei prieglobsčio dažnai slapstydavosi miškuose.

Mes – vilko vaikai vokiečių žurnalistė pasakoja apie konkrečią vilko vaikų grupę, vokiečių kilmės vaikus, kurie turėjo pasitraukti arba pasimetė nuo tėvų Raudonajai armijai užėmus anksčiau Vokietijai priklausiusias teritorijas.

Pasakojimai iš tiesų žiaurūs ir sunkiai pakeliami. Sunku net įsivaizduoti kaip galėjo išgyventi ir išlikti tiek siaubų patyrę vaikai. Knygoje pateiktos jau garbaus amžiaus pasakotojų nuotraukos. Žiūrintys į jų liūdnas akis norisi visus apkabinti.

Pasakojimas

Pats pasakojimas, mano akimis, turi šiek tiek trūkumų. Knygoje dažnai kartojasi tie patys vardai ir istorijos, tačiau nenuosekliai, tad sekti individualius pasakojimus yra sudėtinga. Visa kita labai išsamu ir pagirtina: istorinis kontekstas, pildantis istorijos žinių spragas, platus, išsamus vaizdas, ko galbūt galima buvo pasigesti skaitant Paskutinieji liudytojai. Atskirai išskirčiau knygos dalį, kurioje vokiečių žurnalistės sunkiai Lietuvoje besiverčiantiems jau pensinio amžiaus vilko vaikams suorganizuoja kelionę į Kaliningradą, buvusias vaikystės vietas. Labai gražu ir emocionalu.

Karo absurdiškumas

Įžangoje minėjau, kad ši knyga ir Paskutinieji liudytojai leido suvokti platesnį temos vaizdą. Tad vieną dalyką suvokiau iš tiesų giliai. Koks nesuvokiamas absurdas yra tai, kad rusų kareiviai palikę savo šeimas, taip žiauriai elgesi su vokiečių vaikais ir moterimis. Tuo tarpu vokiečių kareiviai atitinkamai elgėsi su SSRS vaikais. Kaip žmonės turėdami savo vaikų galėjo toleruoti tokį elgesį ir beprasmį žiaurumą. Tiek daug, atrodo, skaitau apie II pasaulinį karą ir vis viena iki galo sunku suvokti, kokia tai buvo gili visuotinį žmogiškumą iškreipusi būklė/ etapas.

Kodėl skaityti? Ar žinote kas yra Vilko vaikai ir kad jie vis dar gyvena tarp mūsų? Jei domitės istorija, o atsakymas neigiamas, knyga tikrai turėtų atsirasti jūsų skaitinių sąraše.

Kodėl neskaityti? Dėl nuoseklumo trūkumo ir daugybės žiaurių, emociškai sunkių vietų.

Share: