jūs paklaustumėte, koks yra mano mylimiausias posakis, atsakyčiau “būk kaip vanduo”. Kažkada nugirsti žodžiai suleido į mane šaknis ir kartoju juos kaip mantrą kai sunku ar atsiduriu gyvenimo kryžkelėje. Man šiuose žodžiuose telpa tiek daug, ko aš niekad pati negalėčiau išreikšti žodžiais. Laimei, tai už mane padarė Sabina Daukantaitė. Daugybė Vandeninės moterys aptiktų minčių man pasirodė labai artimos. Tikiu, kad panašiai jaučiasi ir didžioji dalis moterų, perskaičiusių šią knygą. Juk kaip sako pati autorė, “visos mes iš vandens”.
Vanduo
Aš nežinau ar dar kada skaičiau tokią knygą, kurioje taip gražiai susilieja turinys ir forma. Turiu omenyje, kad nuo pirmųjų puslapių čia viskas apie vandenį. Net rašymo stilius lyg tekantis vanduo. Gražiai apibėga apie trijų moterų gyvenimus – pasakojant apie vieną vaga siauresnė, apie kitas platesnė. Tačiau iš tikro pasakojimas niekur per daug nesustoja ar neužsibūna, grakščiai apibėga svarbius įvykius. Rodos veikėjų gyvenimai lengvai teka savo vaga, o skaitytojui lieka tik jų idėjos, refleksijos ir įžvalgos.
Taip pat apie vandenį ir turinys. Pradedant lietaus merkiamu Vilniumi, kurio fone susitinka seniai nesimačiusios draugės, baigiant tinklaraščio, kurį rašo viena iš veikėjų, pavadinimu. Vandeninės moterys tai Mona, Ingrida ir Dija. Visos skirtingos ir kartu panašios. Ingrida, mokslininkė tirianti vandens savybes, Dija, dailininkė liejanti akvareles, o iš Monos liejasi tekstai, kuriuos ji publikuoja vandeninesmoterys.lt.
Būtent Monos mintys, dažnai apibendrinančios trijų moterų pokalbius ir gyvenimo posūkius man buvo viena gražiausių knygos dalių. Šie tekstai lengvai galėtų būti susieti su pačios Sabinos Daukantaitės publikuojamais įrašais tinklaraštyje 7 taškai. Tas pats minimalistinis stilius ir kasdienybės fragmentuose atsiskleidžianti gyvenimo prasmė.
Moteriškumas
Kaip ant knygos nugarėlės rašo pati autorė, kiekvienam ši knyga pasirodys apie skirtingus dalykus: kūrybiškumą, meilę ar draugystę. Iš tiesų kiekvienas tekstą praleidęs pro savo filtrą ras skirtingus dalykus. Dar viena aliuzija į vandenį – knyga prisitaikys prie jūsų jai suteiktos formos.
Man Vandeninės moterys pasirodė apie sunkiai apčiuopiamą moteriškumo esmę ir visa kas su tuo susiję: blaškymąsi tarp noro pilnai pasinerti į motinystę, o vėliau ieškoti gaivių saviraiškos ir kūrybiškumo gurkšnių, paklydimus tarp meilės sau ir vyrui, bei galiausiai ateinančio suvokimo, kad laimingą save gali padaryti tik tu pati.
Knygą net norisi lyginti su sunkiasvore Bėgančios su vilkais. Knygos, žinoma, labai skirtingos, bet abiejose radau tą pačią moters, kaip nesuvaldomos energijos sampratą, kuriai tiesiog gyvybiškai būtina kurti, mylėti ir įveikti kliūtis. Ir nesvarbu ar bėgti su vilkais, ar tekėti vandeniu – nuolat judėti ir keistis.
Ramybė ir susitaikymas
Perskaičius knygą lieka malonus susitaikymo ir pasitikėjimo gyvenimu jausmas. Nors vanduo simbolizuoja tėkmę ir judėjimą, ši knyga tiesiog spinduliuoja ramybe. Nors trumpam regis viskas kasdienybėje įgauna prasmę ir visur imi regėti sroves, srūvančias paviršiumi arba nešančias į gylį. Neveltui romanas pavadintas terapiniu. Turbūt stipriausia Vandeninės moterys gydomoji galia yra įkvėpimas nesigręžioti nei į ateitį, nei į praeitį, o pasinerti į čia ir dabar. Ir nesvarbu ar ši akimirka neša liūdesį ar džiaugsmą.
Knygoje be galo daug gražių minčių ir pasvarstymų. Verta turėti ja savo lentynoje ir karts nuo karto atsiversti, kuomet prireikia terapijos ir pritrūksta tikėjimo, kad gyvenimas dažniausiai pats viską sudėlioja į vietas. Matyt tokį panaudojimo būdą numatant ties gražiausiomis mintimis knygos paraštėse atsirado lašiukai. Aš, asmeniškai būčiau jų prilašinusi ir dar daugiau.
Kodėl skaityti? Jei ruošiatės atostogoms, tai yra tobulas moteriškas skaitinys. Patiks visoms, kurios jaučia, kad jų gyvenimas šiek tiek yra lyg stovintis vanduo. Kaip nuramina ir įkvepia bangų mūšos vaizdas, taip veikia ir ši knyga. Skaitykite ją prie jūros, ežero, pastogėje lietui lyjant ar bent vonioje ir pajusite, kad ji daro stebuklus.
Kodėl neskaityti? Jei nemėgstate abstraktaus, išplaukusio pasakojimo stiliaus. Nesirinkite, jei jūsų nežavi knygos, kuriose daugiau refleksijos, nei pačių įvykių.
