Knygos dėmesio centre – kapinės. Galbūt skamba šiurpokai, bet kūrinio idėja graži ir šviesi – pasvarstyti, ką mums pasakytų išėjusieji, jei galėtų prabilti iš kapo duobės. Laukas tai net 29 gyvenimo istorijos, mažiau nei 200 puslapių knygoje. Vieni miestelio ir kapinių gyventojai šnekesni, kiti vos vieną esminį atsiminimą, trumputį fragmentą papasakoja.
Tai, kaip autorius bando atspėti, ką esminio žmogus galėtų pasakyti apie savo gyvenimą vos vienu ar kitu trumpu atsiminimu, man pasirodė genialu. Savo glaustu kūriniu jis byloja ši tą labai svarbaus apie gyvenimą: esmė slypi akimirkose, blyksniuose, paprastuose dalykuose. Kažkokį panašų įspūdį esu išsinešusi po pirmosios (man) autoriaus knygos Tabakininkas skaitymo.
Poltavos miestelis
Žavu yra tai, kad visos Laukas istorijos pasakoja ne tik apie konkrečius gyvenimus, bet ir susipina į vientisą Poltavos miestelio bendruomenės vaizdą. Miestelis, beje, kaip sužinojau iš interviu su rašytoju, yra išgalvotas. Įdomu, kaip gyvenimo istorijos ima persipinti ir vienus veikėjus jau imi atpažinti, kitus pamiršti, nes juk vardų gausybė. Tačiau, šiuos ryšius atsekti, greičiausiai, ne taip ir svarbu.
„Iš pradžių aš buvau žmogus, dabar esu pasaulis.“
Akimirkos grožis
Jei manęs paklaustų, kokia mintis, mano manymu, sukasi galvoje prieš mirtį, aš mąstyčiau taip kaip Robertas Seethaler. Tai būtų ne kažkokie svarbūs pasiekimai, svarbiausi įvykiai, o koks gana kasdienis, bet asmeniškai visgi svarbus fragmentas. Ir svarbu būtų viskas – kaip krito šviesa, kaip kvepėjo, koks buvo jausmas. Laukas yra pilnas tokių akimirkų ir atsiminimų. Regis, visiškai eilinių, tačiau kažkam, esminių. Paprastumas, teksto grynumas ir minimalizmas būtų esminiai šios knygos raktiniai žodžiai.
„Žmogus pradedi mirti, vos pirmą kart pagalvojęs apie mirtį.“
Gyvenimo pamokos
Žinote, būna tokie motyvaciniai straipsniai, ko žmonės gailisi senatvėje, prieš mirtį ir panašiai. Galvoju, kad Laukas kažkiek turi panašių bruožų. Visgi dalyje istorijų nemažai refleksijos, kritiško žvilgsnio į gyvenimą ir netgi išgrynintų pamokų. Laimei, jos nei trupučio nedvelkia banalumu ar nuvalkiotomis klišėmis. Jas skaityti buvo taip pat smagu, kaip antkapių užrašus knygoje Visi mūsų tviskantys dangūs.
„Kai pasensti, pradedi tai šį, tai tą suprasti, tačiau iš to nebeturi naudos.“
Kodėl skaityti? Originali knyga – kur jūs matėte dar vieną kūrinį, į kurį tilptų 29 gyvenimai? Tai glaustas, išgrynintas, nostalgiškas knygos veikėjų laiškas siunčiamas iš anapus – apie gyvenimo tiesas ir tai, kas pasimato ir tampa aišku tik iš kitos pusės. Taip pat tai viena iš nedaugelio knygų, kurias mielai skaityčiau dar kartą.
Kodėl neskaityti? Visgi vienos istorijos pasirodė kur kas įdomesnės ir prasmingesnės už kitas.
