Taip laukiau naujausio Kazuo Ishiguro kūrinio, kad net užsisakiau originalą. Godžiai traukiau į save kiekvieną žodį, kaip Klara saulės šviesą. Nei trupučio nenusivyliau – ši knyga buvo visiškai naujų minčių gūsis, tarsi Yuval Noah Harari spėlionės apie ateitį būtų įvilktos į dailų literatūros rūbą. Tai istorija papasakota pirmu asmeniu ir ne bet kokiu, o dirbtinio intelekto arba AR, kaip vadinama šioje knygoje (Artificial Friend). Klara and the sun man pasirodė tarsi mišinys tarp turbūt populiariausių ir labiausiai mylimų autoriaus knygų – Neleisk man išeiti ir Dienos likučiai. Distopinis pasaulis čia sutinka į liokajų Styvą panašų pasakotoją, kuomet dienos gale lieka tik lėtai blėstantys atsiminimai. 

Naujausias Nobelio premijos laureato kūrinys (beje, pirmasis parašytas po premijos įteikimo 2015 m.) man pasirodė genialus bandymas atskleisti tai, kas yra žmogiškumas – atkartojami algoritmai ar kažkas daugiau? Mūsų vidinis pasaulis – daugybė skirtingų kambarių į kuriuos įmanoma arba neįmanoma užeiti – čia knygos herojai nesutaria. Šį kartą iš daugelio Ishiguro mėgstamų temų daugiausia dėmesio, turbūt skiriama vienatvei. Dirbtinis intelektas padaro išvadą, kad vienatvės baimė yra viena pagrindinių mūsų sprendimus įtakojančių jėgų. Ar sutiksite? 

‘Until recently, I didn’t think that humans could choose loneliness. That there were sometimes forces more powerful than the wish to avoid loneliness.“

Na ir įdomiai kartais susiklosto gyvenimas – nuveda keliais, kuriuos net pasitelkus vaizduotę sugalvoti būtų sunku. Ar galėjo Barack’o Obamos tėvas (besivadinantis, beje, taip pat) nujausti, kad savo talento ir atsitiktinumo dėka ištrūkęs iš skurdaus Kenijos kaimelio studijuoti Havajų universitete, ne tik smarkiai pakeis savo paties, bet ir JAV istoriją. Mano tėvo svajonės yra bandymas pažinti šį žmogų ir jo kelią, o kartu ir jauno žmogaus siekis suvokti save: šaknis ir tikslus. 

Barack’o šeimos istorija labai įdomi, gausi sąsajų su skirtingais iš Kenijos kilusių giminaičių likimais, vos sutelpanti į trečdalį jai skirtos knygoje vietos. Kitos dvi dalys skirtos vaikystei ir paauglystei Havajuose bei pirmiesiems bandymams atrasti savo profesinį kelią Čikagoje. Pastaroji man pasirodė pernelyg ištęsta, detalizuojanti ne itin reikšmingas pokalbius ar įvykius. Apskritai šioje knygoje man pritrūko koncentruotumo. Taigi, nors autobiografija dar labiau pagilino šios asmenybės kompleksiškumo suvokimą, dėl formos vertinu labiau vidutiniškai. 

Nors reikėtų pridurti, kad knygoje buvo keletas fragmentų, kuomet pamaniau: turi šis žmogus rašytojo gyslelę. 

„Stebint tas miklias rankas veriant, pjaustant ir pinant, klausantis virš darbastalio derantis kylančio senutės balso, pasaulis akimirką pasirodė visiškai permatomas.“

Ne veltui šios knygos autorius yra tituluojamas įdomiausiu šiuolaikiniu estų rašytoju. Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą yra iš tiesų labai unikalus kūrinys. Laikas – XIII a. Pagrindinis veikėjas – vienas iš paskutiniųjų su savo šeima miško (kaip priešprieša pasikrikštijusiems ir apsigyvenusiems kaime) gyventojų. Visas kūrinys galima sakyti sukasi apie pagonybės susidūrimą su krikščionybe, išgyvenimą didelių pokyčių metu, ilgesiu to, kas negrįžtamai prarasta. 

Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą yra Lėmetas, o ši knyga kartu yra ir jo virsmo suaugusiuoju istorija. Visa tai – fantastiškų įvykių ir veikėjų fone – drakonas, gyvačių užkalbėjimai, labai keisti ir artimi žmonių ir gyvūnų santykiai. Kad ir kaip keistai šis derinys skambėtų, puikiai suderėjo šiame kūrinyje. Kaip ir ironiškas, šmaikštus pasakojimo tonas ir ganėtinai siaubingi įvykiai. Smagu susipažinti su tokia kokybiška ir originalia kaimynų estų kūryba! 

Beje, ši knyga priklauso Aukso Žuvų Keliautojai laiku serijai, kuri skirta Europos šiuolaikinei moderniai prozai pristatyti. Ją sudaro 9 knygos. 

Marina Stepnova praūžė savo tekstu per puslapius tarsi uraganas. Lazario moterys tempas labai greitas, keičiasi veikėjai, jų svarbiausi gyvenimo momentai sutelpa vos į kelis puslapius ar pastraipas. Stebėtinai sparčiai prabėga visas šimtmetis, atskleisdamas daug susipynusių likimų. Nors ne kartą esu išpažinusi savo meilę lėtiems kūriniams, pasirodo ir visiškos priešingybės gali patikti ir labai! O gražiausia yra tai, kad knyga tikrai nemažai po savęs palieka. Tai yra puikus pavyzdys, kad galima rašyti glaustai, dinamiškai, bet nepaviršutiniškai. 

Lazario moterys yra apie tris (o iš tiesų ir dar daugiau) labai skirtingų moterų, taip pat tarsi vieną pagrindinį vyrą Lazarį, tačiau ne tik. Gal Lazaris ir yra visą istoriją vienijanti gija, tačiau tikrai ne esminė ar pagrindinė. Ši knyga yra apie labai skirtingas asmenybes ir daug liūdnų gyvenimų, šiek tiek nuglaistytos sovietinės realybės, o labiausiai – apie žmogiškumą, laimės siekį, meilę, tragiškai mirštančias svajones. Nežinau, kas man turėtų nutikti, kad kada nors pamirščiau Lidočką, o gal ir Galiną ir net Marusią – apie kiekvieną iš jų atskirą knygą būtų galima parašyti. 

Apie jausmą įsimylėjus: 

„Ir viskas aplinkui ėmė judėti greitais karštais truktelėjimais, tarsi kas būtų plėšęs pasaulį – džiaugsmingai, nelygiais gabalais.“