Laikais, kai vis sunkiau save kažkuo nustebinti, gera atrasti autorių, kuriam tai nesunkiai pavyksta. Praamžiai ir kiti laikai pateikia labai savitą gyvenimo ir būties esmės vaizdą. Laikas ir erdvė čia labai subjektyvios sąvokos, nors pasakojimas išlieka paprastas ir lengvai skaitomas. Tiksliausiai savo skaitymo patirtį apibendrinčiau taip – vos baigus skaityti knygą, kyla noras tą daryti dar ir dar kartą. Atrodo neįmanoma pirmu skaitymu į save sugerti visko, ką siūlo ši knyga.
Praamžiai, tai miestelis kažkur Lenkijoje, veiksmas vyksta XX a. pr. ir apima abu pasaulinius karus. Tačiau skaitant netrunki įsitikinti, kad praamžiai tik simbolis, išoriniai įvykiai ne tokie svarbūs, o Olga mums pasakoja apie tai, kad mūsų patiriama tikrovė labai subjektyvi.
„Daiktai, tai būtys sklendžiančios kitoje tikrovėje – ten, kur nėra nei laiko, nei judėjimo. Mes matome juos tik iš paviršiaus. Tai, ko nematome, sklendi kur kitur ir slepia kiekvieno materialaus daikto reikšmę ir prasmę.“
Apdovanota
Man, asmeniškai, tai pirmoji pažintis su autorės kūryba. Po jos, abejonių, kodėl Olga Tokarczuk apdovanota aukščiausiu literatūros apdovanojimu, nekyla. Nobelio premija jai suteikta „už pasakojamąją vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra pateikia ribų peržengimą kaip gyvenimo formą“.
Ir taip, šioje knygoje ribos labai svarbios. Viena isimintiniausių knygos vietų, man yra ta, kurioje viena knygos veikėjų Rūta rodo Praamžių ribą ir sako, kad už jos nieko nėra, žmonės tik įsivaizduoja, kad iš čia išvyksta. Pasaulis šiame kūrinyje tarsi kolektyvinis sapnas, ir Olga Tokarczuk mums rėžia į akis, kad dažnai mes gyvenimą praleidžiam sapnuodami.
„Kai medis miršta, jo neturtinį reikšmių ir įspūdžių sapną perima kitas medis. Todėl medžiai niekada nemiršta. Nežinojimas, kad egzistuoji, – tai išsivadavimas iš laiko ir mirties.“
Apie karą?
Dar nieko panašaus nesu skaičiusi apie tokią, regis, visais įmanomais kampais išnarpliotą temą, kaip pasauliniai karai ir jų žiaurumai. Tačiau, nors knygų veikėjų gyvenimus ir smarkiai įtakoja gerai žinomi įvykiai, skaitant neapleidžia jausmas, kad tai nereikšminga. Praamžiai ir kiti laikai iš tiesų ne apie konkretų laikmetį, valstybę ir jos žmones, o apie egzistenciją apskritai.
„Dabar pagaliau suvokė, iš kur tas jausmas, kad kažko trūksta, tas liūdesys, visa ko pagrindas, kiekviename daikte, kiekviename reiškinyje nuo amžių glūdintis liūdesys; neįmanoma suvokti visko iškart.*
Skaitant knygą pasijauti prisilietęs prie kažko didelio ir sunkiai aprašomo – visuotinės sąmonės, kuri jungia tiek žmones, tiek augalus ir daiktus. Nežinau, ar tai man rodosi, bet knyga man pasirodė persmelkta budistinės pasaulėžiūros ir idėjos, kad gyvenimas kančia, o vienintelis kelias išsilaisvinti, yra ištrūkti iš šio užburto troškimų rato.
Tvarkingas ir chaotiškas pasauliai
Knyga papasakota iš daugybės Praamžių gyventojų perspektyvų. Laikotarpis taip pat gan platus, apima ištisą vienos kartos gyvenimą. Pasakotojai, beje, ne tik žmonės, bet ir tie, kadaise jais buvę, kartais tiesiog idėjos ar net šunys. Praamžiai ir kiti laikai daug vargo, sunkumų, bet kartu knyga perteikia gyvenimo grožį, spindintį ir išryškėjantį jo baisiausiose akimirkose.
„Žaidimas, tai lyg kelias, kuriame vis reikia ką nors rinktis, – tokiais žodžiais prasideda knygelė. – Pasirinkimai įvyksta savaime, nors kartui žaidėjui atrodo, kad jis renkasi sąmoningai. Dėl to jis gali išsigąsti, pasijutęs atsakingu už tai, kur atsidurs ir kas jam nutiks.“
Turbūt svarbiausias klausimas, kurį kelia knygos veikėjai – ar pasaulis tikrai tvarkingas, sustyguotas Dievo (kuriam knygoje tikrai nemažai dėmesio), o gal chaotiškas, atsitiktinis, beprasmis. Kai vieni savo patirtimi liudija chaotiškimą, kiti tarsi regi daugiau, ir pasakoja mums apie neišvengiamumą ir lemtį.
Kodėl skaityti? Tai knyga visiems, linkusiems į egzistencinius apmąstymus, prasmių ir simbolių mylėtojams. Ir dar, negalima praleisti knygos, kuri taip gerai parašyta. Sunku apibūdinti, tačiau iš puslapių tiesiog alsuoja rašytojos talentas.
Kodėl neskaityti? Aš jaučiu, kad man labai labai stipriai gana karų ir jų žiaurumų temos, kad ir taip talentingai aprašytos.
