Kaip galima nesidžiaugti, kai mokslinis darbas tampa bestseleriu! Šiltąjį metų laiką Paskutinė Lietuvos vasara atsidūrė daugelio skaitytojų rankose – ir aš ne išimtis. Ši knyga leidžia pajusti, kaip atrodė paskutinės tarpukario nepriklausomos Lietuvos dienos – mokinių, studentų, ūkininkų, medikų, žemdirbių ir kitų gyventojų grupių akimis. Šis mokslinis darbas pasakoja kitaip nei įprasta – akcentuojant ne politinius įvykius ir jų užkulisius, o socialines ir kultūrines laikmečio nuotaikas bei aktualijas.
Paskutinė Lietuvos vasara taip pat išsiskiria tuo, kad skaitant nesijaučia slogučio ar neišvengiamybės nuotaikos, kaip kad yra įprasta kalbėti apie paskutinius tuometinės nepriklausomybės metus. Šiame darbe (ir Lietuvoje 1940 m.) žmonių gyvenimas verda ir tęsiasi, nepaisant aplinkinėse šalyse jau vykstančio karo.
Paskutinė Lietuvos vasara
Dievaži, šios knygos dėka sužinosite daugybė įdomių ir kartais keistokų faktų apie tarpukario Lietuvą. Pavyzdžiui, pasirodo, kad 1940 m. daug aistrų kėlė santuokos įstatymas. Karo akivaizdoje. Taip, žmonės ginčijosi ar verta leisti įteisinti civilinę, nuo religijos atsietą santuoką ir kitų subtilybių – kokiomis aplinkybėmis tuomet leidžiamos skyrybos ir pan.
Turbūt kažką primena? Iš tiesų knyga pasirodys artima ir mūsų laikmečiui. Tuo aspektu, kad net ir didžiausių krizių akivaizdoje gyvenimas ne tik kad nesustoja, bet ir žengia tolyn. Žmonės planuoja, švenčia ir sprendžia smulkias problemas. Kaip, kad 1940 m. buvo sparčiai plečiamas ligoninių ir pieninių tinklas. Knygos dėka taip pat sužinosite kaip Paskutinė Lietuvos vasara atrodė kultūrinis gyvenimas – ką žmonės skaitė, ką žiūrėjo kine. Visa tai sukuria labai gyvą ir įvairiapusį vaizdą.
Mokslinis ar pramoginis kūrinys?
Manau, tai turėjo būti knyga, kur abu šie aspektai susidurtų pusiaukelėje. Tačiau, mano vertinimu kūrinys liko arčiau mokslinės pusės. Ir tai nebūtinai blogai. Knygoje labai daug ištraukų iš autentiškų šaltinių – dienoraščių, laikraščių, laiškų. Taip pat čia gausu įdomių ir nematytų iliustracijų. Tačiau visas likęs tekstas sausokas, atrodo norėjosi daugiau literatūrinių „klijų“.
Paskutinė Lietuvos vasara labai gražiai struktūruota. 15 skyrių – 15 paskutinių 1940 m. birželio dienų. Tačiau faktai pateikti ne chronologiškai, o tam tikrais pjūviais, kaip antai padėtis neseniai atgautame Vilniaus krašte, nuotaikos darbininkų tarpe, sveikatos priežiūros problemos, ar išskirtinis tų metų pradžioje šalį kaustęs speigas. Labai originalūs pjūviai – vienas iš esminių šios knygos privalumų. Istoriniai darbai retai kada tiek dėmesio skiria kasdienybės ir laikmečio nuotaikų atkūrimui eilinių šalies gyventojų tarpe. Nereikėtų iš knygos tikėtis labai įtraukiančio literatūriško pasakojimo, tačiau paimti į rankas vis vien verta!
Kodėl skaityti? Tiek daug negirdėtų ir atrodytų nereikšmingų faktų iš 1940 m. Lietuvos gyvenimo. Laikraščių iškarpos, fragmentai iš dienoraščių – tikra kasdienybės istorija. O svarbiausia, visa tai pateikta pozityvumo atmosferoje. Puikų, platesnį knygoje aprašomų faktų kontekstą kuria ir Astrid Lindgren bei George Orwell dienoraščių ištraukos.
Kodėl neskaityti? Nors buvo labai įdomu paskaityti apie tarpukario Lietuvą, tačiau pasigedau daugiau faktus ir šaltinių ištraukas apjungiančio pasakotojo žodžio, įžvalgų bei vientisumo.
