Marina Stepnova praūžė savo tekstu per puslapius tarsi uraganas. Lazario moterys tempas labai greitas, keičiasi veikėjai, jų svarbiausi gyvenimo momentai sutelpa vos į kelis puslapius ar pastraipas. Stebėtinai sparčiai prabėga visas šimtmetis, atskleisdamas daug susipynusių likimų. Nors ne kartą esu išpažinusi savo meilę lėtiems kūriniams, pasirodo ir visiškos priešingybės gali patikti ir labai! O gražiausia yra tai, kad knyga tikrai nemažai po savęs palieka. Tai yra puikus pavyzdys, kad galima rašyti glaustai, dinamiškai, bet nepaviršutiniškai.
Lazario moterys yra apie tris (o iš tiesų ir dar daugiau) labai skirtingų moterų, taip pat tarsi vieną pagrindinį vyrą Lazarį, tačiau ne tik. Gal Lazaris ir yra visą istoriją vienijanti gija, tačiau tikrai ne esminė ar pagrindinė. Ši knyga yra apie labai skirtingas asmenybes ir daug liūdnų gyvenimų, šiek tiek nuglaistytos sovietinės realybės, o labiausiai – apie žmogiškumą, laimės siekį, meilę, tragiškai mirštančias svajones. Nežinau, kas man turėtų nutikti, kad kada nors pamirščiau Lidočką, o gal ir Galiną ir net Marusią – apie kiekvieną iš jų atskirą knygą būtų galima parašyti.
Apie jausmą įsimylėjus:
„Ir viskas aplinkui ėmė judėti greitais karštais truktelėjimais, tarsi kas būtų plėšęs pasaulį – džiaugsmingai, nelygiais gabalais.“
Laike pabirusi istorija
Lazario moterys yra puikus laike šokinėjančio, fragmentiško pasakojimo pavyzdys. Tai knyga tiesiog kviečianti kada nors skaityti ją antrą sykį – įvertinti iš naujo tam tikrus epizodus, jau žinančio ir suprantančio akimis. Istorija pradedama nuo laikų artimų dabarčiai ir tik vėliau, tarsi ledkalnis palengva veriasi visas lygtolinis gyvenimas, giminės istorija atvedusi į situaciją tokią kokia ji yra. Istorinis kontekstas paliečiamas labai švelniai, su tam tikru politiniu naivumu, kuris, stebėtina, neerzino. Nuo tarpukario iki šių laikų, galima subtiliai pajusti kaip keitėsi Rusija ir jos sovietinė realybė. Knygos paraštėse skurdas ir viskuo aptekusi partijos grietinėlė.
Liūdnas pozityvumas
Nuo neseniai skaitytos knygos Motinos pienas, Lazario moterys skiriasi tarsi diena ir naktis. Taip, čia taip pat vyksta nemažai tragiškų dalykų, bet autorė pasitelkdama humorą ir švelnią ironiją sugeba neleisti paskęsti niūrumo liūne ir savo unikalių, keistų veikėjų pagalba sugeba įnešti šviesos. Man šis kūrinys atskleidžia tokį pozityvų rusų mentaliteto aspektą – žmonių, kurių istoriją būta tiek sunkumų ir vargo, kad tai tampa įprastu fonu ir tau nieko kito nelieka kaip susitaikyti, nusišypsoti ir eiti tolyn.
Lazario moterys savyje talpina daugybę kraštutinumų. Čia žmonės jei įsimyli, ta karštai ir iki gyvenimo galo, jei nekenčia, tai irgi iki grabo lentos. Jei jiems sekasi karjeroje – tai iki Nobelio premijos. O jei nesiseka, tai geriau net nežinoti kaip smarkiai. Ir visas šis kraštutinumų dalykas mane kaip ir skeptiškai nuteikė, bet galiausiai pasidaviau kažkokiam gaivališkam nuoširdumui – Lazario moterys bus tarp įsimintiniausių kada nors skaitytų knygų. Kartais norisi ir apie tokį pasaulį paskaityti.
Kodėl skaityti? Dėl nepamirštamų veikėjų ir stebinančio sugebėjimo labai sunkias ir nelaimingas situacijas pateikti labai gyvai ir šviesiai. Jei norite knygos, kuri vienu metu žada ir ašarų upelius ir progą nusišypsoti.
Kodėl neskaityti? Dėl kartais šiek tiek perspausto idealizmo ir naivumo – pasaulio, kur žmonės įsimyli per sekundę ir amžiams, o ir didelis amžiaus skirtumas tarp daugelio tokių atvejų trikdė.
