It’s so funny, cause it’s true. Nežinau, kaip Totoriškos virtuvės aštrumai skaito sovietmečio paveldo savo kailiu nepatyrę žmonės kitose šalyse, bet mums čia viskas aišku ir pažįstama. Gal ne visai tokią Rozalindą, kaip pagrindinė šios knygos veikėja, bet kažkiek jos savyje turinčią moterį mes pažįstam visi. Kaimynė, teta, atsitiktinė moteris parduotuvėje. Alinos Bronsky talentas sukurti šį personažą yra užburiantis, bet tai nereiškia, kad yra labai malonu apie Rozalindą skaityti. Vietomis tikrai juokinga, bet iš esmės, labiau liūdna. 

Skaitant pažįstama pasirodys ne tik Rozalinda, bet ir knygos kontekstas – žmonės besidalinnatys ankštus butus, maisto ir kitų produktų trūkumas, kyšių ir padlaižiavimo kultūra. Puikus Alinos Bronsky bandymas supažindinti vakariečius ne tik su totoriškos virtuvės, bet ir gyvenimo už geležinės uždangos subtilumais. Man įdomu, ką čia galime rasti mes? Slogų praeities alsavimą? 

Marina Stepnova praūžė savo tekstu per puslapius tarsi uraganas. Lazario moterys tempas labai greitas, keičiasi veikėjai, jų svarbiausi gyvenimo momentai sutelpa vos į kelis puslapius ar pastraipas. Stebėtinai sparčiai prabėga visas šimtmetis, atskleisdamas daug susipynusių likimų. Nors ne kartą esu išpažinusi savo meilę lėtiems kūriniams, pasirodo ir visiškos priešingybės gali patikti ir labai! O gražiausia yra tai, kad knyga tikrai nemažai po savęs palieka. Tai yra puikus pavyzdys, kad galima rašyti glaustai, dinamiškai, bet nepaviršutiniškai. 

Lazario moterys yra apie tris (o iš tiesų ir dar daugiau) labai skirtingų moterų, taip pat tarsi vieną pagrindinį vyrą Lazarį, tačiau ne tik. Gal Lazaris ir yra visą istoriją vienijanti gija, tačiau tikrai ne esminė ar pagrindinė. Ši knyga yra apie labai skirtingas asmenybes ir daug liūdnų gyvenimų, šiek tiek nuglaistytos sovietinės realybės, o labiausiai – apie žmogiškumą, laimės siekį, meilę, tragiškai mirštančias svajones. Nežinau, kas man turėtų nutikti, kad kada nors pamirščiau Lidočką, o gal ir Galiną ir net Marusią – apie kiekvieną iš jų atskirą knygą būtų galima parašyti. 

Apie jausmą įsimylėjus: 

„Ir viskas aplinkui ėmė judėti greitais karštais truktelėjimais, tarsi kas būtų plėšęs pasaulį – džiaugsmingai, nelygiais gabalais.“

Motinos pienas yra knyga apie tris moteris, giminės grandinėlę, kurioje visos atstovės užima labai skirtingas pozicijas. Kūrynyje atsispindi tobula ir skaudi paralelė – motinos pienas kaip simbolis to, ką vaikas paveldi ne genais, o tevų emociniu krūviu ir skaudžiais patyrimais. O kas nutinka, kai gyveni taip, kad nieko iš to nenori perduoti savo vaikams? Kokia velniškai skaudi, tikroviška ir emocionali ši knyga. 

Motinos pienas iš dalies atsakė į mano galvoje kirbėjusį klausimą, kaip iš tiesų atrodė gyvenimas sovietmečiu? Taip taip, žinau, skurdžiuose vienodai apstatytuose butuose, eilėse prie maisto, įvairaus mąsto ir pobūdžio suvaržymų apsupty. Bet kaip iš tiesų jautėsi žmonės, kaip tvarkėsi su savo jausmais, vidiniais išgyvenimais, kokių išgyvenimo strategijų ėmėsi. Norėčiau, kad ir Lietuvoje atsirastų daugiau Motinos pienas versijų – praėjusį laikmetį aštriai ir giliai skrodžiančių kūrinių. Kol dar yra kas mena ir pasakoja.