Man atrodo, kad viena svarbiausių rašytojo užduočių yra priversti skaitytoją pamilti personažus ar bent pajusti jiems empatiją, o paskui kažką negero jiems padaryti, leisti kartu išgyventi jų asmeninę dramą. Deja, taip turbūt neatrodo Kim Leine, kuris tikrai nėra švelnus savo tikrų įvykių įkvėptiems ar pramanytiems savo knygos veikėjams. Turbūt didžiausia problema, kad skaitant Raudonas žmogus/ Juodas žmogus man nerūpėjo, kas jiems visiems nutiks. Atrodo nespėji įsijausti, suprasti vieno, jau šokama prie kito, paskui, žiūrėk, miršta ir tas ir tas. Ir taip, aš šiek tiek ironizuoju, bet noriu konstatuoti – šiam romanui trūksta empatijos.
Raudonas žmogus. Juodas žmogus tikrai netrūksta šalčio, nevilties ir slogios atmosferos. Kūrinys tikrai puikiai atskleidžia absurdišką Grenlandijos kolonizacijos pradžią, krikščionybės ir pagonybės dogmų susidūrimą, misionieriškos veiklos dviveidiškumą. Taip pat įdomus istorinės asmenybės, pastoriaus Egedės personažas. Tačiau vertinant platesnį kontekstą ir kūrinio nešamas žinutes, knyga iš esmės nepapasakoja nieko, kas nebūtų puikiai aprašyta Amžinybės fjordo pranašai. Tai nebuvo mano knyga, bet galbūt tai teritorija jūsų atradimams. Lauksiu pasirodant kitų skaitytojų nuomonių!
“Kai kas nors miršta, numiršti ir tu pats. Tave perpjauna, ir mirties upė Stiksas teka kiaurai tave kaip ugnis ir ledas. Tave padalina į dvi dalis, kurių niekada negalėsi sujungti. Raudonas žmogus/ Juodas žmogus.”
Dualumas
Labai stiprus Raudonas žmogus/ Juodas žmogus bruožas – pasakojimas apie priešybes. Išprusę danai atvyksta mokyti neapsišvietusių vietinių grenlandų, tačiau gana greitai suprantame, kad ko mokytis yra jiems patiems. Tiesa, knygoje nėra gerųjų ir blogųjų stovyklų. Šaržuotai ir pajuokiamai čia piešiami tiek kolonistai, tiek čiabuviai. Įdomus istorijos fragmentas – pirmieji kolonistai iš Danijos buvo kaliniai, kuriems suteikta malonė, suporuoti su paleistuvėmis. Galbūt šio fragmento dėka, labai liūdnas kūrinio moteriškų personažų peizažas. Beveik visos moterys čia blankios, kvailokos, atrodo, įtrauktos į siužetą tik vienam – vyrų įgeidžių tenkinimo tikslui.
“Jūs danai keisti, taria tas vyras su dviem pačiom. Jūsų dievas ir silpnas ir stiprus, o tas kitas dievas, jo tėvas, ir žiaurus, ir mylintis, krikščionys būna geri ir blogi, o mūsų kraštas tuo pat metu yra mūsų ir ne mūsų. Pas jus, danus, viskas dviguba.”
Beprasmė kova
Būna kartais skundžiuosi, kad knygoje per daug holivudinių momentų. Tačiau šįkart būčiau nesupykusi, jei nors vienas ar du tokie būtų. Knyga visais savo penki šimtai su virš puslapiais ramiai ir gana nuosekliai banguoja, nelaimių ir nesekmių aprašymai šiek tiek kartojasi, atrodo ištempti ir ištęsti. Raudonas žmogus/ Juodas žmogus kelia tam tikrą neviltį, kad viskas ką šioje knygoje daro jos veikėjai yra iki absurdo beprasmiška. Gali būti, kad toks ir buvo autoriaus tikslas. Tačiau tą pajusti skaitytojas galėtų ir su perpus mažiau puslapių. Taigi, Kim Leine, vis dar unikalus rašytojas, nušviečiantis mįslingą ir tamsų istorijos etapą. Gaila, kad labai smarkiai išsiplėtė ir tarsi užsisidėjo tam tikrose nuotaikose ir panašiuose kūrybos epizoduose.
“Į šį kraštą niekaip neįsikverbsi. Paaiškėjo, kad neįmanoma jo įveikti ar pavergti. Jis nekovoja iškelta galva. Jis priešinasi pasyviai. O čia pats blogiausias variantas.”
Kodėl skaityti? Jei domitės šiaurės šalių istorija, mėgstate nenuglaistytą, originalų, tamsų ir sunkų tekstą, nesibaidote vargų ir žiaurumų aprašymų.
Kodėl neskaityti? Nes knyga yra tarsi blankesnis Amžinybės fjordo pranašai šešėlis. Nors ir jaučiasi autoriaus braižas, sunku patikėti, kad to paties žmogaus parašyti kūriniai gali paveikti taip skirtingai. Šis labiau nei susižavėjimą kėlė nuobodulį, o ilgai lauktas jausmas, kad gal kūriniui tik reikia įsivažiuoti, taip ir neatėjo.
