Visą knygą skaičiau su gumulu gerklėje. Ir ne todėl, kad iki ašarų sunku skaityti prancūzų kalba. Tai dėl pasakojimo, kuris yra apie dešimtmetį berniuką Oskarą, savo dienas leidžiantį ligoninėje. Jis serga sunkia, nepagydoma liga, o jo dienas pagyvina rausvai apsirengusi vyresnio amžiaus dama, kaip suprantu, ligoninės savanorė. Tiesa, autoriaus tikslas yra ne narplioti sergančių vaikų ir tėvų skausmą, o originaliai kalbėti apie religiją. 

Eeic-Emmanuel Schmitt yra filosofijos mokslų daktaras, gerai žinomas ir apdovanotas teatro pjesių autorius. Užaugęs nereligingoje šeimoje, tik suaugęs tapo krikščioniu. Skirtingoms religijoms skirta jo trumpučių knygelių serija. Mano rankose buvo trečioji iš keturių. Kitos skirtos budizmui, sufizmui, judaizmui. 

Man yra nuostabu, kuomet toks išsilavinęs žmogus, kaip šios knygos autorius, nepraranda sugebėjimo rašyti ir kalbėti be galo paprastai. Taip, kad galėtų suprasti net  prancūzų kalba vos skaitantis žmogus. Tačiau kartu, rašymo kuklume slypi be galo graži ir stipri žinutė, pati religijos esmė. Ši knygelė buvo išversta į lietuvių kalbą dar 2005 m. Kaip suprantu, tik viena iš keturių knygų serijos. Leidyklos, gal verta jas atgaivinti? Būtų puikūs skaitiniai advento laikotarpiui. 

Man atrodo, kad viena svarbiausių rašytojo užduočių yra priversti skaitytoją pamilti personažus ar bent pajusti jiems empatiją, o paskui kažką negero jiems padaryti, leisti kartu išgyventi jų asmeninę dramą. Deja, taip turbūt neatrodo Kim Leine, kuris tikrai nėra švelnus savo tikrų įvykių įkvėptiems ar pramanytiems savo knygos veikėjams. Turbūt didžiausia problema, kad skaitant Raudonas žmogus/ Juodas žmogus man nerūpėjo, kas jiems visiems nutiks. Atrodo nespėji įsijausti, suprasti vieno, jau šokama prie kito, paskui, žiūrėk, miršta ir tas ir tas. Ir taip, aš šiek tiek ironizuoju, bet noriu konstatuoti – šiam romanui trūksta empatijos. 

Raudonas žmogus. Juodas žmogus tikrai netrūksta šalčio, nevilties ir slogios atmosferos. Kūrinys tikrai puikiai atskleidžia absurdišką Grenlandijos kolonizacijos pradžią, krikščionybės ir pagonybės dogmų susidūrimą, misionieriškos veiklos dviveidiškumą. Taip pat įdomus istorinės asmenybės, pastoriaus Egedės personažas. Tačiau vertinant platesnį kontekstą ir kūrinio nešamas žinutes, knyga iš esmės nepapasakoja nieko, kas nebūtų puikiai aprašyta Amžinybės fjordo pranašai. Tai nebuvo mano knyga, bet galbūt tai teritorija jūsų atradimams. Lauksiu pasirodant kitų skaitytojų nuomonių!

“Kai kas nors miršta, numiršti ir tu pats. Tave perpjauna, ir mirties upė Stiksas teka kiaurai tave kaip ugnis ir ledas. Tave padalina į dvi dalis, kurių niekada negalėsi sujungti. Raudonas žmogus/ Juodas žmogus.” 

Ši knyga yra viena tokių, kur viskas skaitytojo rankose. Priklausomai nuo to, kiek laiko jai skirsi, kaip giliai nersi, ką akcentuosi, rezultatas gali būti visiškai kitoks. Dangaus atradimas gali būti nuotykis, gali būti šiek tiek kvaila ir juokinga, gali būti pagrindu diskusijai beveik visais žmogui kylančiais filosofiniais ir būties klausimais. 

Mane knyga papirko tuo, kad galbūt šiek tiek panašiai kaip anksčiau skaitytas David Mitchell Prižiūrėtojas užduoda klausimą, pasaulis tvarkingas ar chaotiškas? Kiekvienas gyvenimo įvykis yra prasminga įvykių seka, o gal beprasmiai atsitiktinumai? Dangaus atradimas tarsi siūlo atsakymą, bet kartu iš jo šaiposi. Lygiai tokia pačia ironija yra persmelkti ir dviejų pagrindinių knygos veikėjų dialogai. Atkreipkite dėmesį, jei mėgstate intelektualias ir šmaikščias žodžių dvikovas.

Na, ne veltui tekste ant šios knygos nugarėlės Kurtas Vonnegutas pavadintas amerikietiškuoju Orwell’u. Tikrai radau paralelių su 1984. Katės lopšys panašiai ryškina karinių konfliktinių kilmės, ginklavimosi varžybų, valdžios paradoksalumo problemas, tik čia daugiau ironijos, humoro ir lengvumo. Sakyčiau tai dar vienas privalomas skaitinys besidomintiems viešąją ir tarptautine politika.

Beje, kadangi man skaitant Katės lopšys vyko intensyvi kova dėl prezidento posto ir kandidatai buvo tardomi įvairiausiais klausimais, atkreipiau dėmesį, kad Ingrida Šimonyte šią knygą įvardino, kaip vieną įsimintiniausių.