Taip laukiau naujausio Kazuo Ishiguro kūrinio, kad net užsisakiau originalą. Godžiai traukiau į save kiekvieną žodį, kaip Klara saulės šviesą. Nei trupučio nenusivyliau – ši knyga buvo visiškai naujų minčių gūsis, tarsi Yuval Noah Harari spėlionės apie ateitį būtų įvilktos į dailų literatūros rūbą. Tai istorija papasakota pirmu asmeniu ir ne bet kokiu, o dirbtinio intelekto arba AR, kaip vadinama šioje knygoje (Artificial Friend). Klara and the sun man pasirodė tarsi mišinys tarp turbūt populiariausių ir labiausiai mylimų autoriaus knygų – Neleisk man išeiti ir Dienos likučiai. Distopinis pasaulis čia sutinka į liokajų Styvą panašų pasakotoją, kuomet dienos gale lieka tik lėtai blėstantys atsiminimai.
Naujausias Nobelio premijos laureato kūrinys (beje, pirmasis parašytas po premijos įteikimo 2015 m.) man pasirodė genialus bandymas atskleisti tai, kas yra žmogiškumas – atkartojami algoritmai ar kažkas daugiau? Mūsų vidinis pasaulis – daugybė skirtingų kambarių į kuriuos įmanoma arba neįmanoma užeiti – čia knygos herojai nesutaria. Šį kartą iš daugelio Ishiguro mėgstamų temų daugiausia dėmesio, turbūt skiriama vienatvei. Dirbtinis intelektas padaro išvadą, kad vienatvės baimė yra viena pagrindinių mūsų sprendimus įtakojančių jėgų. Ar sutiksite?
‘Until recently, I didn’t think that humans could choose loneliness. That there were sometimes forces more powerful than the wish to avoid loneliness.“
Distopinis pasaulis
Labai labai sunku, ką nors pasakyti apie knygą, neatskleidžiant nors truputį detalių. Vos pasakojimui prasidėjus parduotuvėje, kur dirbtinio intelekto žaislai žiūrėdami pro langą ir bendraudami vienas su kitais mokosi apie pasaulį, turime labai mažai žinių apie tai, kur, kada ir kodėl vyksta veiksmas. Ir tik labai lengvai, menkų užuominų pagalba imi susidaryti vaizdą, kuris nors šiek tiek ryškesnius kontūrus įgauna tik knygos gale.
Pagrindinė veikėja Klara iš visų kitų savo rūšies atstovų išsiskiria neįprastu įžvalgumu ir, kaip ir pats autorius savo kūryboje, sugeba pastebėti labai subtilius žmonių emocijų niuansus. Labai įdomu stebėti kaip dirbtinis intelektas mokosi apie pasaulį jį stebėdamas ir padaro ne visuomet labai teisingas išvadas. Visai kaip ir mes, žmonės.
Saulė
Kaip mane sužavėjo Klaros santykis su saule. Šį kartą pavadinimas labai stipriai apibrėžia kūrinio esmę. Nuo pat pirmųjų knygos puslapių, kai Klara bando sugauti ant parduotuvės grindų šmėžuojantį saulės raštą, supranti, kad saulės šviesa atsinaujiančia energija varomiems robotams yra ko ne dievybė. Ne tik pragmatiškai, bet ir kur kas aukštesne prasme – tarsi motina, o gal greičiau tėtis. Anglų kalboje saulė yra vyras.
Klara and the Sun puikiai atskleidžia tai, kad visą pasaulio suvokimą dirbtinis intelektas, kaip ir žmogus, dažnai kuria vienos, esminės prielaidos pagalba. Žavu, liūdna ir gražu stebėti, kaip Klara kuria savo pasaulėžiūrą, kaip dėlioja prioritetus, kaip bando perprasti žmogų. Nieko neįprasto, knyga dar sykį paliko mane sudaužyta širdimi, kaip ir visi kiti Kazuo Ishiguro kūriniai.
„Do you beliave in human heart? I dont mean simply the organ, obviously. Im speaking in the poetic sense. The human heart. Do you think there is such a thing? Something that makes each of us special and individual?“
Kitų autoriaus knygų – Dienos likučių, Neleisk man išeiti, Palaidotas milžinas ir Plūduriuojančio pasaulio menininkas apžvalgas galite rasti ankstesniuose įrašuose.
Kodėl skaityti? Jei jums smalsu, kaip atrodytų istorija, kurią pasakotų dirbtinis intelektas. Man regis Kazuo Ishiguro pavyko genealiai atskleisti tokio veikėjo ir žmogaus panašumus bei skirtumus. Rinkitės, jei jums patinka vienatvės, ryšio su vaikais, draugystės temos.
Kodėl neskaityti? Todėl, kad trūko informacijos tiek apie pačios Klaros sugebėjimus, tiek konteksto apie pasaulį kur vyksta veiksmas – kitos detalės, apart pagrindinės istorijos, buvo pateiktos labai jau taupiai.
