Taip laukiau naujausio Kazuo Ishiguro kūrinio, kad net užsisakiau originalą. Godžiai traukiau į save kiekvieną žodį, kaip Klara saulės šviesą. Nei trupučio nenusivyliau – ši knyga buvo visiškai naujų minčių gūsis, tarsi Yuval Noah Harari spėlionės apie ateitį būtų įvilktos į dailų literatūros rūbą. Tai istorija papasakota pirmu asmeniu ir ne bet kokiu, o dirbtinio intelekto arba AR, kaip vadinama šioje knygoje (Artificial Friend). Klara and the sun man pasirodė tarsi mišinys tarp turbūt populiariausių ir labiausiai mylimų autoriaus knygų – Neleisk man išeiti ir Dienos likučiai. Distopinis pasaulis čia sutinka į liokajų Styvą panašų pasakotoją, kuomet dienos gale lieka tik lėtai blėstantys atsiminimai.
Naujausias Nobelio premijos laureato kūrinys (beje, pirmasis parašytas po premijos įteikimo 2015 m.) man pasirodė genialus bandymas atskleisti tai, kas yra žmogiškumas – atkartojami algoritmai ar kažkas daugiau? Mūsų vidinis pasaulis – daugybė skirtingų kambarių į kuriuos įmanoma arba neįmanoma užeiti – čia knygos herojai nesutaria. Šį kartą iš daugelio Ishiguro mėgstamų temų daugiausia dėmesio, turbūt skiriama vienatvei. Dirbtinis intelektas padaro išvadą, kad vienatvės baimė yra viena pagrindinių mūsų sprendimus įtakojančių jėgų. Ar sutiksite?
‘Until recently, I didn’t think that humans could choose loneliness. That there were sometimes forces more powerful than the wish to avoid loneliness.“
