Kaip galima neįsimylėti knygos, kurioje žmogui gyvenimą pakeičia literatūra? Niekaip. Stouneris nuguls į mano sielą, šalia visų tų kitų gyvenimų, kuriuos nugyvenau knygų pagalba ir negaliu pamiršti. Aš neabejoju, kad šis kūrinys mane dar šiek tiek pasendino ir suteikė gyvenimo išminties.
Taip, tai viena tų knygų „kur nieko nevyksta“ siužeto prasme, bet uraganai, perversmai, ir žemės drebėjimai šėlsta žmogaus sieloje, už ramaus fasado. Knyga parašyta labai paprastai, bet yra pilna mažyčių išminties perliukų. Daugelio iš jų, deja, neužsirašiau, nes skaičiau apimta kažkokio katarsio ir net nenorėjau stabdyti savęs su tokiomis praktiškomis smulkmenomis. Gal ir gerai, bus proga skaityti antrą kartą.
Don Kichotas
Stouneris yra viena tų talpių istorijų, kurios perbėga pagrindinių herojų gyvenimą nuo pradžios iki galo. Didžiausias dėmesys čia asmenybės psichologijai ir virsmams, kuriuos aš, turbūt, galėčiau apibūdinti kaip jaunatviško idealizmo susidūrimą su skaudžia ir banalia realybe. Stouneris yra apie pojūtį, prie kurio pati kartais pasijaučiu priartėjanti – kaip palengva senka optimizmas, idealizmas, naivumas, atsitrenkęs i nepajudinamą ir sunkią realybę.
Ne veltui, viename Stounerio pokalbių su draugais paminimas Don Kichotas – kažkuo panašus į jį man pasirodė pagrindinis herojus. Stouneris daugiau gyvena savo iliuzijų pasaulyje nei realybėje. Kasdienybėje jis laikosi aukštų moralinių idealų ir yra ištikimas savo vertybėms, tačiau visa tai kažkodėl nepadeda jam priartėti prie laimingo ir prasmingo gyvenimo.
Akimirkų galia
Didžiąją dalimi knyga susižavėjau dėl to, kaip kūrinyje sudėlioti Stounerio gyvenimo akcentai. Bėgant per gyvenimą ryškiausi tampa ne didieji įvykiai o tam tikros smulkmenos ir beveik buitiški vidinio nušvitimo momentai – skaitant knygą, pajutus vėjo gūsį pro langą ar dar su kokia išorinės realybės smulkmena susiję. Taip, mano akimis, sudėliojama pagrindinė kūrinio žinutė – gyvenimo grožis ir jėga slypi akimirkose.
Aplinkybių kalėjimas
Skaitydama knygą aš ne tik liūdėjau, bet ir labai daug pykau. Sunku buvo suvokti, kad egzistavo laikai, kuomet žmogus galėjo būti įkalintas savo paties gyvenimo aplinkybėse. Užaugus pasaulyje, kur panorėjus daugelį dalykų galima keisti, tiesiog siutino žmonės ir situacijos, kurių neįmanoma išvengti, kurie skesdami savo nelaimėje nuodija kitų žmonių gyvenimus.
Nors Stouneris iš esmės labiau liūdna ir slogi knyga, joje pilna kažkokios sunkiai nusakomos šviesos, kurią atneša susitaikymas ir priėmimas. Juk galiausiai kiekviename gyvenime yra gražių akimirkų, o svarbiausia – bet kurį iš jų gali pakeisti ir nuspalvinti literatūra.
Kodėl skaityti? Man tai kol kas geriausia metų knyga. Patiks visiems lėtų istorijų, orientuotų ne į siužetą, o į psichologiją, gerbėjams. Dėl pagrindinio veikėjo meilės literatūrai ir visiems tikintiems, kad gyvenimo grožis gali slypėti visiškai kasdienėse akimirkose.
Kodėl neskaityti? Knygoje man buvo vienas neįtikinamas veikėjas ar kurio aš iki galo turbūt nesupratau – Stounerio žmona. Bet knygis grožio ir efekto nesugadino.
