Ši knyga yra viena tokių, kur viskas skaitytojo rankose. Priklausomai nuo to, kiek laiko jai skirsi, kaip giliai nersi, ką akcentuosi, rezultatas gali būti visiškai kitoks. Dangaus atradimas gali būti nuotykis, gali būti šiek tiek kvaila ir juokinga, gali būti pagrindu diskusijai beveik visais žmogui kylančiais filosofiniais ir būties klausimais.
Mane knyga papirko tuo, kad galbūt šiek tiek panašiai kaip anksčiau skaitytas David Mitchell Prižiūrėtojas užduoda klausimą, pasaulis tvarkingas ar chaotiškas? Kiekvienas gyvenimo įvykis yra prasminga įvykių seka, o gal beprasmiai atsitiktinumai? Dangaus atradimas tarsi siūlo atsakymą, bet kartu iš jo šaiposi. Lygiai tokia pačia ironija yra persmelkti ir dviejų pagrindinių knygos veikėjų dialogai. Atkreipkite dėmesį, jei mėgstate intelektualias ir šmaikščias žodžių dvikovas.
Kai susiduria mokslas ir religija
„Pasaulis – tai sriuba, o mąstymas dažniausiai – šakutė, su šiuo dariniu skaniai nepavalgysi.“
Ši knyga pastatyta remiantis labai įdomia idėja, mokslo ir religijos priešprieša. Pagrindiniai veikėjai yra du jau brandžiame amžiuje vienas kitą atradę draugai, mokslo žmonės, linkę j filosofiją politiką ir gana radikaliai priešiškai pasisakantys tikėjimo ir religijos klausimais. Jų draugystę papildo smuikininkė Ada. Tuo tarpu istoriją pasakoja stebėtojas, kuris, kaip galima numanyti, yra dieviškos kilmės, viską regintis, ir strateguojantis, tarsi iš viršaus žiūrėtų į šachmatų lentą.
Toks istorijos pateikimas kuria labai įdomu efektą. Bent jau man tai padėjo išlaikyti intrigą ir įgyti toleranciją knygoje vykstančiam chaotiškumui. Skaitytojui leidžiama matyti platesnę perspektyvą ir pačiam pasijusti šiek tiek dievišku. Taigi nors Dangaus atradimas kupinas regis visiškai beprasmių atsitikimų ir poelgių, tačiau paraštėse tai lyg ir įprasminama. Rašytojas kuria įspūdį, kad visa tai, kas vyksta knygoje anksčiau ar vėliau susidėlios į nepriekaištingą mozaiką.
„Jei pragaras Žemėje turėjo tokį filialą, kur buvo dangaus atstovybė? Jos nėra, nes egzistuoja tik pragaras, be dangaus.“
Dangaus atradimas
„Jei gyvenimas atrodo bevertis, ar mirtis kaip tik neturėtų būti prasminga?“
Mano požiūriu, dangaus atradimas šioje knygoje sukasi apie egzistencinę prasmę, apie mokslinius ir religinius bandymus ją pagrįsti. Knygoje taip pat paliečiama ir technologijų bei religijos priešprieša. Dangaus atradimas tai beveik Harari tipo diskusija, įpinta į grožinį kūrinį – ar su tam tikra pažanga žmogus netapo pats sau dievu ir kokios galimos to pasekmės.
„Viskas visada kartojasi, ir be prastos žmonijos atminties politika apskritai nebūtų įmanoma.“
Jaučiu pareigą įspėti, kad šią knygą iki galo greičiausiai įvertins tie, kas jau yra nemažai pasidomėję religijų istorija, astronomija ar architektūros temomis. Pastarasis knygos sluoksnis, turiu pripažinti, man liko visiškai neįkandamas.
Kodėl skaityti? Visiems pasiilgusiems idėjiškai stipraus romano. Šią knygą drįsčiau lyginti su Amžinybės fjordo pranašais.
Kodėl neskaityti? Vietomis man susidarė įspūdis, kad autorius stengėsi į knygą sudėti kuo daugiau informacijos, kuri net nebūtinai turi sąsajų su pasakojama istorija. Todėl galėčiau kūrinį įvardinti kaip vietoms pernelyg pretenzingą ir ištęstą.
