Šį kartą apžvalgą noriu pradėti nuo citatos, kuri, mano nuomone, puikiai nusako knygos esmę.
Kodėl šokis? Pasak knygos, kiekvienas mūsų santykis su kitu žmogumi yra tarsi šokis – tam tikra prasme mes esame pripratę prie tų pačių žingsnelių, arba kitaip – elgesio medelių. Ir nors mes negalime ir neturėtume turėti lūkesčių pakeisti kitą žmogų, galime pakeisti savo šokio žingsnelį ir stebėti, kaip tai keičia santykį.
Kodėl moterims?
Knygoje labai ryškus feministinis akcentas. Prisipažinsiu, mano pirmoji reakcija į faktą, kad knyga pristatoma visų pirma kaip pagalba moterims buvo neigiama: o ką, vyrai nepyksta? Bet skaitydama toliau supratau kur link autorė suka ir beliko tik linksėti galva. Kultūriškai ir istoriškai taip susiklostė, kad būtent moterys buvo skatinamos slopinti savo pyktį ir aukoti save santykyje. Ir nors galime sakyti, kad šiandien tokie stereotipai jau neaktualūs, bet reikia pripažinti, kad mano karta (dabartiniai 30-mečiai) daugeliu atvejų dar tikrai augo su jais.
Kitaip tariant, dauguma moterų yra išmokytos pyktį slopinti, kaip jausmą nepriderantį savo lyčiai. Kaip pastebi autorė, yra gausybė neigiamų epitetų „piktai bobai“ ir „žiežulai“ apibūdinti, bet beveik nėra vyriškų atitikmenų. Moteris ilgus metų buvo mokoma nusileisti, patylėti, leisti vyrui galvoti, kad jis vadovauja, leisti jam laimėti ir panašių manipuliacijų, tik ne paprasto atviro savi pykčio priėmimo ir suvaldymo.
Ką daryti su pykčiu?
Pasak Pykčio šokis, kai mus apima pyktis mes dažniausiai imamės vienos iš dviejų neteisingų strategijų: jį neracionaliai išlieti arba sulaikyti, kitaip tariant „nuryti“. Abi šios strategijos moterį tik silpnina. Šios knygos tikslas yra parodyti, kad yra trečioji pozicija, kuri gali padaryti mus stipresnėmis. Kaip? Įsisąmoninti, priimti ir atsakyti sau į klausimą: kaip aš noriu, kad ši situacija keistųsi ir kaip galėčiau to pasiekti. Aš iš savo pusės galiu pasakyti, kad tai tikra nėra taip lengva kaip skamba knygoje, bet autorė tikrai įkvepia kasdien badyti, išmokti brėžti savo ribas ir neaukoti savęs ten, kur nesinori.
Išsaugoti santykius ar išduoti save?
Aukos motyvas šioje knygoje taip pat labai svarbus. Knyga atskleidžia, kad dažnai pykstame, kai esame tarsi priverstos atiduoti per daug savęs, paaukoti tai, ko nenorėjome, tačiau, kažkodėl, nepadarėme nieko, kad būtų kitaip. Dažnai tokiose situacijose imame kaltinti kitą žmogų, kad ji ima, nors pačios nenustojame duoti.
Dviejų žmonių santykis – tarsi ant supynių lentos
Geras dalykas yra tai, kad Pykčio šokis apima ne tik santykius šeimoje su antrąja puse, bet ir su tėvais bei vaikais. Pasak autorės kiekviename santykyje mes esame nustatę tam tikrą balansą – kaip stipriai ar silpnai funkcionuojame. Dėl šios priežasties dažnai atsiduriame paradoksaliose situacijose: spaudžiame kitą žmogų per daug aktyviai funkcionuodami, pykdami dėl pasyvumo priverčiame jį veikti tik dar silpniau. Tuo tarpu protingiausias kelias – atsitraukti, kad ir kaip sunku tai būtų padaryti.
Man labai patiko patarimas apie patarimus – jei pykstate, kad kažkas jūsų duotojo nesilaiko, reiškia jums nereikėtų patarti. Santykyje jūs per stipriai funkcionuojate, todėl reikėtų atsitraukti. Beje, nepamirštant šito:
Kodėl skaityti? Nuoširdžiai rekomenduoju kiekvienai moteriai, bet neabejoju, kad būtų gana naudinga ir vyrams. Autorė knygoje paaiškina, kad nors pykčio savo naudai suvaldyti dažniausiai negali moterys, dažnai gali būti ir atvirkščiai. Taigi knyga, suteiksiantį motyvacijos valdyti pyktį ir panaudoti šią jėgą ne save susilpninti, o būti stipresniems ir kas kartą, mažais žingsneliais, bet kokiame santykyje mokytis brėžti ribas, neišduoti ir neišsižadėti savęs.
Kodėl neskaityti? Man pasirodė gana neįprasta tai, kad knyga parašyta galima sakyti vien tik per pavyzdžius, čia beveik nėra jokio teorinio pagrindo. Nors daugeliui tai patinka, man sukėlė nedidelį supaprastinimo ir galbūt, skaitytojo nuvertinimo įspūdį.
