Visą knygą skaičiau su gumulu gerklėje. Ir ne todėl, kad iki ašarų sunku skaityti prancūzų kalba. Tai dėl pasakojimo, kuris yra apie dešimtmetį berniuką Oskarą, savo dienas leidžiantį ligoninėje. Jis serga sunkia, nepagydoma liga, o jo dienas pagyvina rausvai apsirengusi vyresnio amžiaus dama, kaip suprantu, ligoninės savanorė. Tiesa, autoriaus tikslas yra ne narplioti sergančių vaikų ir tėvų skausmą, o originaliai kalbėti apie religiją.
Eeic-Emmanuel Schmitt yra filosofijos mokslų daktaras, gerai žinomas ir apdovanotas teatro pjesių autorius. Užaugęs nereligingoje šeimoje, tik suaugęs tapo krikščioniu. Skirtingoms religijoms skirta jo trumpučių knygelių serija. Mano rankose buvo trečioji iš keturių. Kitos skirtos budizmui, sufizmui, judaizmui.
Man yra nuostabu, kuomet toks išsilavinęs žmogus, kaip šios knygos autorius, nepraranda sugebėjimo rašyti ir kalbėti be galo paprastai. Taip, kad galėtų suprasti net prancūzų kalba vos skaitantis žmogus. Tačiau kartu, rašymo kuklume slypi be galo graži ir stipri žinutė, pati religijos esmė. Ši knygelė buvo išversta į lietuvių kalbą dar 2005 m. Kaip suprantu, tik viena iš keturių knygų serijos. Leidyklos, gal verta jas atgaivinti? Būtų puikūs skaitiniai advento laikotarpiui.
Esminiai klausimai
Berniuko lūpomis skamba visų sunkumus patiriančių ir į religiją skeptiškai žiūrinčių žmonių klausimai. Kodėl aš sergu ir mirštu, jei Dievas visagalis? Kaip su juo susitikti, kaip pasikalbėti? Kodėl verta tą daryti? Ponia Rožė pasiūlo berniukui rašyti Dievui laiškus. Juose atsispindi ligoninėje dienas leidžiančio vaiko kasdienybė ir visi natūraliai kylantys klausimai. Ponia Rožė išmoko berniuką, kad svarbiausi susitikimai vyksta mūsų galvoje. Taip pat, knygoje kalbama apie moralinę kančią, kaip pasirinkimą. Tai viena tų knygų, kurias perskaičius žvelgi į gyvenimą truputį kitaip, nors trumpam, iš naujo prisiminus apie jo grožį, trapumą ir laikinumą.
Draugystė
Oskaras ir ponia Rožė pademonstruoja ne kartą girdėtą tiesą, kad vaikai ir senyvo amžiaus žmonės turi daugiausiai potencialo draugystei. Požiūris į gyvenimą, matyt, pradžioje ir pabaigoje šiek tiek susilygina. Ir tie ir tie turi savito lengvumo ir naujų požiūrių kampų. Skaitydama galvojau apie mūsiškę iniciatyvą Niekieno vaikai ir apie tai, kad tai vienas geriausių dalykų atsitikęs Lietuvai. Kai tik paaugs vaikai, svajoju prisijungti.
Po šios knygos tik dar labiau sustiprėjo įspūdis, kad galimybė praskaidrinti sergančiam ir vienišam vaikui leidžiančiam dienas ligoninėje yra be galo svarbi. Oskaras ir ponia Rožė puikiai parodo, kokio bendravimo trokšta vaikai ir kaip juos slegia gailesčio ir liūdesio persmelkti veidai.
Kodėl skaityti? Nes tai graži ir liūdna istorija apie sergantį vaiką, kuri įkvėps į kasdienybę pažiūrėti iš naujo. Ši knyga taip pat yra pasvarstymas apie krikščionybę ir Dievą, kai ištinka sunkumai. Rekomenduotina visiems, bendraujantiems su sunkiai sergančiais vaikais.
Kodėl neskaityti? Knyga labai trumpa – vos pradedi įsijausti, o jau ima ir baigiasi.
