Pirmą kartą apie tai, kaip smarkiai žmogus prisidėjo prie daugelio gyvūnų ir augalų rūšių išnykimo perskaičiau Yuval Noah Harari knygoje Sapiens. Tuomet žadą atėmė faktai apie tai, kaip viską, ką sutikdavo savo kelyje plėsdami savo teritoriją naikino mūsų protėviai. Šį suvokimą papildė, išplėtė ir visomis spalvomis nušvietė Šeštasis išnykimas. Tai labai profesionalus, akivaizdžiai daugelio metų darbo pareikalavęs žurnalistės Elizabeth Kolbert kūrinys.
Man patiko, kad knyga netapo verksminga istorija apie tai kokie žmonės blogi. Šiame kūrinyje koncentruojamasi į faktus, o moralinis vertinimas lieka pačiam skaitytojui. Taip pat Šeštasis išnykimas turi geros publicistikos bruožų: čia ne tik apie tai kaip “Homo sapiens prabangiai klesti kitų rūšių sąskaita”, bet ir milžiniškas tų pačių žmonių pastangas esamą situaciją suvaldyti ir pakreipti bent šiek tiek geresne linkme.
Šeštasis išnykimas
Bent man buvo naujiena, kad mūsų planetoje gyvybė masiškai nyko ne kartą. Iki šiol buvo net penki tokie etapai, kuomet drastiškai (net iki 90 proc.) sumažėdavo gyvūnų ir augalų rūšių. Dėl šių procesų kaltinami įvairūs reiškiniai: ledynai, vandenynų rūgštėjimas, asteroido smūgis ir kiti.
Paskutinysis toks etapas, kurio liudininkai esame ir mes, vyksta kaip tik dabar. Mokslininkai net suteikė šiam žemės istorijos kontekste sąlyginai trumpam laikotarpiui pavadinimą – Antropocenas. Tai laikotarpis neturintis precedento ir susijęs su Homo Sapiens įsigalėjimu. Dar niekad per tokį trumpą laiką žemė nepatyrė tiek daug pokyčių, kaip dabar. Daugybė rūšių to pasekoje nespėja ir tiesiog neturi galimybių prisitaikyti. Žmogus pakeitė evoliucijos dėsnius ir to pasekmės nusimato gana tragiškos.
“Naikindama kitas rūšis, žmonija kerta šaką ant kurios sėdi”
Nusiteikite, kad knyga Šeštasis išnykimas turi daug mokslinio darbo bruožų: nuorodų ir citatų į galybę mokslinių straipsnių. Tai nėra populiarusis, lengvas skaitinys. Pirmieji skyriai yra ištisa mokslo istorija: galima sužinoti apie tai, kaip tyrėjai pirmą kartą atrado rūšių nykimo faktą (tik XIX a.) ir ilgai diskutavo tarpusavyje: ar tai lėtas nuolatos tarsi fone vykstantis reiškinys, ar staigių vienkartinių katastrofų nulemtas. Tiesa, gi, pasirodė besanti kažkur vidury.
Palaipsnis problemos suvokimas
Mokslininkai iš pradžių nustebo netyčia atradę vieną išnykusią rūšį, paskui 30, na o vėliau jos jau pasipylė kaip iš gausybės rago. Fosilijų paieška netgi tapo labai populiariu užsiėmimu Europos aristokratų tarpe. Knygoje taip pat sužinosite kaip šio proceso kontekste atsirado Darvino evoliucijos teorija. Priešingai nei galbūt įsivaizduojate, ji nenukrito jam iš dangaus kaip obuolys Niutonui, o buvo tarsi tęsinys kitų mokslininkų darbų ir juos lydėjusių diskusijų.
Evoliucijos teorija šio kūrinio kontekste svarbi todėl, kad jai išplitus buvo pripažintas ir kaip natūrali pasekmė suvoktas rūšių nykimo procesas – “išgyvena stipriausi”, mažiau prisitaikyti ir išlikti gebančios rūšys užleidžia vietą po saule pranašesnėms. Praėjo nemažai laiko, kol mokslo bendruomenė suprato, kad šis procesas šiuo metu vyksta neregėtai greitai – kaip niekad anksčiau. Būtent misijos apie tai aiškiai ir nuodugniai papasakoti pasauliui ir ėmėsi autorė.
Liūdna kelionė
Knygoje kiekvienas skyrius yra ne tik kupinas faktų, geologinių ir biologinių terminų, bet ir talpina autorės kelionių aprašymus. Ji nuvysta į skirtingus pasaulio taškus, tapusius esminiais rūšių nykimo procese. Autorei papasakojus jų istorijas Šeštasis išnykimas tampa dar įtikinamesniu kūriniu, bei įgauna emocinį atspalvį.
Siekdama gyvai ir įtikinamai pavaizduoti Šeštąjį išnykimą autorė apsilankė po visą pasaulį išsibarsčiusius tyrimų laboratorijose, mažyčiuose vos kelias rūšis saugančiuose ir milžiniškuose rezervatuose. Taip pat tokiose visiems gerai žinomose vietose kaip Didysis koralų rifas, Amazonės miškai ir mažiau visuomenei žinomose – saloje prie Italijos krantų, kur galima išvysti kokios pasekmės laukia vandenynų rūgštingumui pasiekus kritinį lygį, saloje prie Islandijos, kuri kažkada buvo didžiųjų alkų namai (į pingviną panašus išnykęs paukštis), Naujosios Anglijos urvuose kur vietoj dar visai neseniai gausios šikšnosparnių populiacijos dabar pagrinde tik jų lavonėliai.
Tos minėtos istorijos turinčios emocinį atspalvį turbūt mane ir palietė labiausiai. Suveikė geriau nei bet kokie skaičiai ir faktai. Pavyzdžiui didžiųjų alkų likimas. Kai žmonės pirmą kartą priplaukė mažytę jų tirštai apgyventą salą, ėmė tiesiog masiškai šiuos stambius paukščius žudyti. Šie buvo riebūs, tad patraukė išalkusių jūreivių dėmesį. Be to, jie visiškai nesipriešino! Gamtoje beveik neturėję priešų, jie nesuprato, kad reikėtų bijoti žmogaus. Greitai kiti jūreiviai pasekė pirmųjų pavyzdžiu ir kadaise šimtatūkstantinę populiaciją turėję paukščiai visiškai išnyko.
Taip pat labai liūdnas ir Naujosios Anglijos šikšnosparnių likimas. Iš kažkur į šalį atkeliavęs grybelis nudažo jų snapelius baltai ir pažadina iš žiemos miego ir jie masiškai miršta nerasdami tinkamo maisto.
Pasaulis vėl tampa vientisas
Visų knygoje pateiktų pavyzdžių dėka atsiskleidžia dabartinio spartaus rūšių nykimo problemos kompleksiškumas. Tampa aišku, kad prie šios problemos prisideda ne tik nuolatos savaime kintantis klimatas, bet ir žmogaus veikla: tiek tiesioginė, tokia kaip miškų kirtimas ir brakonieriavimas, tiek netiesioginė – gausus anglies išmetimas į atmosferą, ko pasekoje šyla klimatas ir vyksta vandenynų rūgštėjimo procesas. Bet turbūt labiausiai žmogus kenkia perskirstydamas gyvybę iki šiol neregėtai mąstais. Žmogui keliaujant, kartu tai daro ir begalė gyvų organizmų, kai kurie iš jų tampa invazinėmis rūšimis ir pakeičia per daugelį metų susiklosčiusią harmoniją. Pasaulis, kažkada sudarytas iš keletos viena nuo kitos izoliuotų teritorijų dabar vėl palengva tampa vientisu, o šio proceso bėgyje visa biosfera skursta. Šia tema autorė jums turės be galo daug įdomių pavyzdžių.
Ką daryti?
Gerai, kad Šeštasis išnykimas turi ir optimistinę gaidą. Ta pati žmonių rūšis beveik išnaikinusi raganosius dabar deda milžiniškas pastangas bandydami juos veisti dirbtinėmis salygomis. Beveik išnykusius kondorus treniruoja neliesti laidų ir nelesti šiukšlių, bando paskiepyti naujai išrastais vaistais amerikines gerves ir panašiai stengiasi bent truputį pagerinti situaciją. Knygoje taip pat perskaitysite ir apie “frozen zoo” – saugyklą, kurioje saugoma išnykusių ar nykstančių rūšių DNR, galbūt kažkada susiklosčius palankioms aplinkybėms bus įmanoma jas atkurti ir nors taip akies krašteliu išvysti kaip pasaulio flora ir fauna atrodė anksčiau. Autorė nepateikia atsakymo ką dar galime padaryti. Greičiau įtikina, kad reikia imtis veiksmų, o kokių greičiausiai reikės atrasti patiems.
Kodėl skaityti? Nes knyga puikiai praplečia akiratį. Patiks jei mylite mokslą, ypatingai biologiją ir geologiją. Skaitykite, jei norite jaustis užtikrinti diskutuodami apie klimato kaitą, žmogaus poveikį žemei ir rūšių nykimą. Perskaitę šią knygą niekada nepristigsite faktų ir pavyzdžių. Kitas svarbus knygos privalumas – nešališkas požiūris ir moralinio, emocijomis grįsto vertinimo atsisakymas.
Kodėl neskaityti? Vietomis knyga primena nuobodų vadovėlį, daug geologijos terminų, pirmąkart eiliniam skaitytojui (ne geologijos studentui) girdėtų žodžių ir mokslininkų pavardžių, išnykusių gyvūnų pavadinimų. Bet turiu pripažinti, kad galutinė knygos suformuluota žinutė verta pastangų.
