Skaityti Šugis Beinas nebuvo maloni patirtis, galbūt net kankinanti. Šiuo aspektu palyginimas su Mažas gyvenimas labai taiklus. Šios dvi turbūt yra vienos skaudžiausių skaitytų knygų. Abi apie apleistus vaikus, sunkias jų patirtis, tik aprašomi savidestrukcijos būdai skiriasi. Koks tikslas skaityti tokias knygas? Nors ir vargina, kelia nepatogius jausmus ir tikrų tikriausią sielos skausmą, visgi kažką ir duoda – realistišką patirtį, treniruoja empatiją, praplečia pasaulyje egzistuojančio skausmo ir santykių grožio pažinimo ribas.
Kuo išskirtinis Šugis Beinas? Savo realistiškumu, nuo alkoholio priklausomo žmogaus ir jo šeimos kančios tikroviškumu. Man labai įstrigo viena knygos scena, kuomet Šugis mintyse komentuoja per TV rodomą dramą, kurioje vaizduojama nuo alkoholio priklausoma moteris – kodėl ten nerodo blogosios ir tikrosios pusės? Šugis Beinas daužo į šipulius tradicinius stereotipus, kaip populiariojoje kultūroje vaizduojamas alkoholizmas. Dievaži, čia nėra nieko gražaus ir patrauklaus. Autorius leidžia pajusti viską – skurdą, baimę, konfliktus, toksišką elgesį, bejėgystę, privartą. Aprašo negailėdamas, iliustruojamas visas situacijas su įvairiais kūno skysčiais ir panašiai. Galvoju, jei paauglystėje perskaityta knyga Heroinas veikia kaip narkotikų prevencija, ši knyga turėtų puikiai saugoti nuo priklausomybės alkoholiui.
Mamos ir sūnaus ryšys
Ši knyga turbūt yra vienas skaudesnių kūrinių apie mamos ir sūnaus ryšį. Šį kartą tai istorija apie tai, kad regis, geriau to ryšio nebūtų, toks nesutraukomas, o kartu ir žalingas atrodo. Šugis yra jauniausias berniukas šeimoje, tėtis pasirodo fragmentiškai, na o mama, na, turi problemų su alkoholiu, švelniai tariant. Mamos personažas, tiesa, labai įdomus, spalvingas ir įvairialypis. Agnesė melancholiška, trokštanti meilės, bet vis suklystanti, pedantiškai tvarkinga, tačiau kurianti emocinį chaosą aplink save. Personažui gyvasties, greičiausiai prideda tai, kad autorius šį kūrinį rašė pasiremdamas tikra savo paties istorija ir mamos personažu. Gyvastis ir tikrumas tiesiog alsuoja kiekviename puslapyje.
Pats Šugis atsiskyręs drovus, užsisklendęs, savyje pasimetęs vaikas, kovojantis su patyčiomis. Skaityti apie jo kasdienybę, bendraamžių užgauliojimus ir nuolatines pastangas pralinksminti ir išgelbėti mamą tiesiog daužo širdį į šipulius. Brolis ir sesuo taip pat įdomūs ir liūdnoki personažai, tačiau istorijoje dalyvauja mažiau.
Kaip šeimoje, taip ir bendruomenėje
Slogutis šioje knygoje tvyro ne tik šeimoje, bet ir visame Glazgo mieste ir Škotijoje. Buvau girdėjusi apie aštunto-devinto dešimtmečio krizę Jungtinėje Karalystėje, tačiau visai kas kita yra skaityti apie tai, kaip tai paliečia konkrečias šeimas. Šiuo laikotarpiu užsidarė daug gamyklų, fabrikų ir kasyklų. Stagnacija sukaustė Škotiją. Vilties šioje knygoje nedaug, vyrai bedarbiai, moterys socialiai pažeidžiamos, ir tie ir tie kenčia nuo priklausomybių. Taip, vaizdas liūdnas. Šugis Beinas pasakoja apie tai, kai taikos ir ramybės negali tikėtis ne tik savo šeimoje, bet ir bendruomenėje, kaimynystėje ar tikėtis ko nors gero iš bet kokių institucijų. Visas šis slogutis, tiesiog skęsta alkoholio liūne. O aš turbūt dar ilgai iš vaizduotės negalėsiu išstumti Agnesės atidarančios dar vieną lagerio skardinę vaizdinio.
Kodėl skaityti? Tai realistiška, maksimaliai tikroviška istorija apie nevilties ir alkoholizmo liūne skęstančią šeimą ir mažąjį Šugį Beiną. Pasakojimas vaiko akimis sukrečia, skaudina, tačiau palieka neišdildomą įspūdį. Skaityti sunku, bet baigus vis vien galvoji – velniškai gera knyga buvo.
Kodėl neskaityti? Jei skaitydami nenorite kentėti, nors ir prasmingai.
