Ši Danutės Gailienės knyga, pasirodo, pirmą kartą išleista dar 2008 metais, pastaruoju metu iš naujo atranda aktualumą, tad perleista 2021 m. Man regis, Ukrainoje vykstant karui, patys sugrįžome prie savo skaudulių, kuriuos jau buvome po truputį linkę užglaistyti ir pasitikti naują gražų rytojų. Ką jie mums padarė, kaip tik ir pasakoja, kodėl svarbu nenusigręžti nuo istorinio skausmo – tik apie jį kalbant, vis iš naujo išgyvenant įmanoma įveikti traumą ir, idealiu atveju, netgi pasisemti iš to teigiamos patirties.
Man labai patiko knygos formatas. Tai lyg ir stipri mokslinė studija apie traumas, kartu, labai draugiška eiliniam skaitytojui, nebūtinai turinčiam psichologinį ar panašų išsilavinimą, knyga. Smagu, kad autorė naudoja labai įvairius ir pažįstamus šaltinius, tokius kaip K. Donelaičio Metai, Viktor E. Frankl Žmogus ieško prasmės, Balio Sruogos Dievų miškas ir panašiai. Atrodo, kad jau tiek buvau girdėjusi apie tai, kokią žalą padarė sovietmetis, tačiau ši knyga problemą atvėrė dar giliau. Supratau, kokią nesuvokiamai didelę žaizdą savo širdyse turime. Net ir tie, kurie nekentejo tiesiogiai.
Platus kontekstas
Ką jie mums padarė kalba apie labai platų kontekstą – kaip yra suvokiamos traumos įvairiais lygmenimis, kaip prasidėjo su jomis susiję tyrimai. Liūdna buvo girdėti, kad Pirmajame pasauliniame kare išgyvenusių karių potrauminis sindromas buvo nurašytas asmenybės ar moralės silpnumui, tokie žmonės netgi buvo baudžiami. Tik po Vietnamo karo į žiaurumus patyrusių traumas imta žiūrėti kaip į reiškinį, kurį gali patirti kiekvienas, nepriklausomai nuo moralinės stiprybės. Ką jie mums padarė apžvelgia dviejų okupacijų – sovietinės ir vokiečių žalą visuomenei. Knygoje taip pat kalbama apie tai, kokią žalą priespaudos sąlygomis patiria asmenybė, kaip tai paveikia socialinius ryšius.
Dvilypumas
Skaitant labiausiai įstrigo mintis apie dvylipumą, kaip vieną didžiausių neigiamų psichologinių efektų sovietmetį patyrusiems žmonėms. Sąlygos buvo palankios asmenybės skilimui. Žmonės bijodami patirti represijas, įprato kalbėti ne tai, ką iš tiesų galvoja. Jie turėjo meluoti netgi savo vaikams, kad šie dėl nugirstų kalbų nepatirtų nemalonumų mokykloje. Tai pakenkė ir netgi, galima sakyti, suardė ryšius tarp kartų. Įdomu, kad moksliškai įrodyta, kad žiaurumus patyrusių žmonių vaikai ir netgi vaikų vaikai, gali turėti tuos pačius simptomus, kaip ir pirmos kartos nuskriaustieji.
Kodėl skaityti? Karo Ukrainoje akivaizdoje labai pravartu dar kartą atverti ir savąsias žaizdas. Perskaičius šią knygą tampa aišku, kodėl svarbu kalbėti apie skausmingus dalykus, o ne patogiai užmiršti. Tai išsamus darbas apie tai, kad yra kolektyvinė trauma ir kaip ji įveikiama.
Kodėl neskaityti? Norėjosi daugiau lietuviško konteksto ir patirčių – visgi nemažai kalbama ir apie holokaustą ir apie Vietnamo karo veteranus. Taip pat ir naujesnės informacijos bei tyrimų. Knyga po 2008 m. leidimo nebuvo atnaujinta.
