Ši knyga man tapo siurprizu. Įsigijau ją spontaniškai, ne dėl to, kad būčiau girdėjusi teigiamų atsiliepimų ar iš anksto būčiau pasidomėjusi turiniu. Prisipažinsiu, jog tikėjausi, kad tai viena tų populiarių, šiek tiek paviršutiniškų savipagalbos knygų, kuri bando įkvėpti mąstyti pozityviau ir į gyvenimą įnešti šiek tiek lengvumo. Bet realybė pasirodė priešinga – Geros nuotaikos vadovas yra labai rimtas, giliai kapstantis, tačiau universalus leidinys,tinkantis ne tik eiliniams skaitytojams, bet ir galintis atstoti vadovėlį psichologijos profesionalams.

Gražių ir mielų knygučių mano vaikui niekada nebus per daug. Pristatau dar vieną – Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė – lietuvių kūrėjos Eidvilės Viktorijos Buožytės debiutą. Visuomet smagu, kai autorius pats iliustruoja ir rašo knygas, nereikia abejoti, kad žodžiai ir vizualioji dalis bus suradę vienas kitą.

Algimantas Čekuolis leidžia puikias, tačiau sunkiai nusakomo žanro knygas. Tai glausti įdomūs pasakojimai, kur faktai pinasi su linksmomis istorijomis, platus, nešališkas publicistinio stiliaus problemų nagrinėjimas čia dera su asmeniniais įspūdžiais.

Apie patį Algimantą Čekuolį plačiau pasakoti turbūt neverta. Tai Lietuvos fenomenas ir unikali asmenybė, išmaišęs kone visą pasaulį, kalbantis net 8 kalbomis. Taip pat tai ir buvęs vyriausias TV laidų vedėjas – jo Popietė su Algimantu Čekuoliu nustojo gyvuoti tik visai neseniai. Šios laidos metu nuskambėjusių pasakojimų pagrindu dažniausiai ir yra leidžiamos autoriaus knygos.

Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu yra viena pirmųjų, išleista dar 2009 metais. Man asmeniškai darosi vis sunkiau atsirinkti ką iš autoriaus knygų jau skaičiau, o ko dar ne. Jos savo pobūdžiu, pavadinimais ir viršeliais gana panašios. Išsiskiria turbūt tik šiemet išleista grožinė rašytojo knyga Teisuolių vakarienė, bet iki jos dar nepriėjau. Laimei atsirado tinklaraštis – mano skaitymo dienoraštis, kuris turėtų neleisti pasimesti ateityje.

Pripažinsiu, man dažnai kyla noras paskaityti kokį meilės romaną, tačiau realybė tokia, kad dažniausiai į rankas paėmus ką nors iš jausmų ir dramų srities tenka nusivilti. Todėl tokio pobūdžio skaitiniams dažniausiai pagailiu laiko – juk tiek gerų ir rimtų knygų laukia savo eilės. Jei jaučiatės panašiai, tai dėl šios galite nedvejoti.

Apsidžiaugčiau, jei visi meilės romanai būtų tokie kaip šis. Mes dedame tašką yra knyga, kuri turi viską ir tas viskas pateikiamas tobulomis proporcijomis – meilės ir dramų, paprastumo ir gylio čia nei per daug, nei per mažai.

Amerikietė Coleen Hoover jums gali būti pažįstama iš knygos paaugliams Slemas. Prieš tai šia knyga per daug nesusidomėjusi dabar būtinai įtrauksiu į savo sąrašą,vien iš smalsumo, ką dar ši autorė yra parašiusi. Į Mes dedame tašką Coleen Hoover įtraukia ir savo asmeninę skaudžią patirtį. Kokią būtent nenoriu išduoti, bet tai užuomina, kad Mes dedame tašką nėra tik rožinis saldus romanas, bet ir jautri, dramatiška ir tikroviška istorija.