Pirmas įspūdis – seniai skaičiau ką nors įdomesnio! Kūno maištas nagrinėja vaikystės patirčių poveikį ne tik suaugusio žmogaus gyvenimui, bet ir kūnui. Tuo tarpu reikšmingi vaikystės potyriai šioje knygoje yra ne tik siaubingi traumuojantys nutikimai ir nelaimės, bet ir bet kokie kiti vaiko apleistumo ir skaudinimo momentai. Visa autorės pristatoma koncepcija nuskambėjo labai netikėtai ir prieštaraujantys tam ką dažniausiai galime girdėti kalbant apie santykį su tėvais – nereikia laikyti nuoskaudų, svarbu atleisti, prisiimti atsakomybę, judėti pirmyn ir t.t. Taigi, autorė čia kalba apie dirbtinio atleidimo ir emocijų neigimo žalą. 

Tačiau psichologinė teorijos dalis užima tik nedidelę šios knygos dalį. Vėliau, dar įdomiau. Autorė nagrinėja žinomų rašytojų biografijas, jų santykius su tėvais ir kaip šis santykis atsispindi jų kūryboje. Buvo labai daug negirdėtų faktų, pavyzdžiui, kūrybai svarbūs Marcel Proust gyvenimo momentai. Nuoširdžiai, gaila, kad ši knyga tokia trumpa, norėčiau, kad autorė bent trigubai tiek prirašytų. 

Tai knyga tiems, kurie mėgsta analizuoti save ir pagvildenti egzistencinius klausimus. Nors tema ir sudėtinga, autorei, regis, pavyko viską pateikti gana aiškiai ir paprastai. Iš tiesų, ji kone visą žmogaus psichologijos teoriją suveda į vieną vidinio vaiko metaforą. Įsileiskite savo vidinį vaiką, pasakoja apie tai, kad kartais veikiame vedini šešėlinio, kartais saulėtojo vaiko. O dar kitais kartais – vidinio suaugusiojo. Ši knyga yra apie tai, kaip šias savo vidines dalis pripažinti, suvaldyti ir integruoti. 

Šešėlinis vaikas – veikia vedinas skaudulių ir baimių, savo sukurtų gynybos strategijų. Jas galima atpažinti ir palengva keisti. Saulėtasis vaikas – tai mūsų žaismingoji, kūrybiškoji, pramogas ir malonumus dievinanti pusė. Nei vienam nei kitam dominuoti mūsų pasąmonėje nėra gerai. Ši knyga, apie tai, ką su šiuo vaikų darželiu, veikiančiu mūsų pasąmonėje, galima padaryti, kad būtume laimingesni ir gebėtume kurti ryšius su kitais žmonėmis. Buvo įdomu ir naudinga – galva prisipildė naujomis įžvalgomis ir apmąstymais.

Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Malala buvo pašauta 2012 metais. Atsimenu, kad šis įvykis tuomet sukrėtė, privertė susimąstyti, kaip taip galėjo įvykti? 15 metų mergaitė pašauta Talibano kovotojų todėl, kad agitavo už savo ir likimo sesių teisę į mokslą. Aš esu Malala puikiai paaiškina visą istorijos kontekstą. Tai knyga ne tik apie vienos šeimos gyvenimo istoriją, bet ir Talibano įsigalėjimą regione, gyvenimą Pakistane Svato slėnyje, puštūnų genties papročius, vertybes ir istoriją. Knygoje gausu ir tarptautinės politikos niuansų. Ji parengta kartu su Christina Lamb, žymia užsienio naujienų korespondente, žurnaliste ir rašytoja.

Aš esu Malala skaičiau Irano protestų įkarštyje. Galima sakyti, kad istorija kartojasi. Šioje šalyje neramumai kilo, kuomet Mahsa Amini žuvo suimta moralės policijos. Taip, vien šis pavadinimas primena distopiją (beveik atminties policija) ir stebina, kad tai vis dar egzistuoja XXI a. Ką padarė 22 metų mergina Irane? O gi pasirodė be galvos apdangalo. Jos, kaip neabejojama, smurtinė mirtis, sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir moterų protestus visoje šalyje. Irano vyriausybė į juos atsakė dar didesniu smurtu, suėmimais ir naujienų cenzūra ir komunikacijos apribojimais internete. Kinas ir literatūra, tuo tarpu, padeda suprasti tokių nesuvokiamų suvaržymų kultūrinį, politinį ir istorinį kontekstą. Knygos kaip Aš esu Malala yra labai svarbios.

Ši Danutės Gailienės knyga, pasirodo, pirmą kartą išleista dar 2008 metais, pastaruoju metu iš naujo atranda aktualumą, tad perleista 2021 m. Man regis, Ukrainoje vykstant karui, patys sugrįžome prie savo skaudulių, kuriuos jau buvome po truputį linkę užglaistyti ir pasitikti naują gražų rytojų. Ką jie mums padarė, kaip tik ir pasakoja, kodėl svarbu nenusigręžti nuo istorinio skausmo – tik apie jį kalbant, vis iš naujo išgyvenant įmanoma įveikti traumą ir, idealiu atveju, netgi pasisemti iš to teigiamos patirties. 

Man labai patiko knygos formatas. Tai lyg ir stipri mokslinė studija apie traumas, kartu, labai draugiška eiliniam skaitytojui, nebūtinai turinčiam psichologinį ar panašų išsilavinimą, knyga. Smagu, kad autorė naudoja labai įvairius ir pažįstamus šaltinius, tokius kaip K. Donelaičio Metai, Viktor E. Frankl Žmogus ieško prasmės, Balio Sruogos Dievų miškas ir panašiai. Atrodo, kad jau tiek buvau girdėjusi apie tai, kokią žalą padarė sovietmetis, tačiau ši knyga problemą atvėrė dar giliau. Supratau, kokią nesuvokiamai didelę žaizdą savo širdyse turime. Net ir tie, kurie nekentejo tiesiogiai.