Šios knygos autorė Aušra, tinklaraščio Mamystė kūrėja, tam tikra prasme yra revoliucionierė. Iki jos viešojoje erdvėje motinystė buvo vaizduojama beveik išskirtinai pozityviai, išaukštintai, galima sakyti nerealistiškai. Būtent Aušra sugalvojo ir žodį mamystė, kuris taip pat prigijo lietuvių kalboje ir tapo simboliu kitokio – nepagražinto – etapo, kuomet šeimoje atsiranda vaikas, vaizdavimo. Dabar apie motinystę tokią kokia ji yra šnekama vis plačiau, bet visvien nepakankamai.
Aš galvoju, kokie turėtų būti iškreipti lūkesčiai būsimų mamų, kurios savo motinystės vaizdinį konstruotų iš to kas matoma socialiniuose tinkluose. Tarkim Instagram. Čia dominuoja tinklaraštininkės, kurių realybė išdailinta, vaikai gražiai aprengti, jos spėja pasidažyti, pasportuoti sudalyvauti įvairiuose renginiuose. Ir nors tam tikra atvirumo banga ateina į madą – net ir išblizginti mamų profiliai dalinasi nuovargiu, purvinos virtuvės, likusiose po vaiko valgymo, vaizdais, įspūdžiais po nemiegotų naktų ir panašiai. Štai knyga Mamystė yra apie tai – nepagražintas istorijas ir nuotraukas be filtrų.
Mamystė
Mamystė yra rinkinys mamų pasakojimų ir juos papildančių realistiškų, galbūt netgi būtų galima pavadinti, buitiškų fotografijų. Man patiko, kad leidinio sumanytoja nesiekė kraštutinumų – nebandė vaizduoti ir supriešinti išskirtinių atvejų – vaikų ir mamų augančių skurde, bei nugludinto garsių žmonių gyvenimo. Knygos herojės, eilinės mamos, tokios kaip ir maždaug 80 procentų kitų Lietuvos mamų. Visos patiriančios kažką laibai panašaus, bet su tuo gyvenančios labai skirtingai.
Mamystė supažindina ne tik su internete ir viešojoje erdvėje turbūt aktyviausiomis 25-35 amžiaus mamomis, bet ir jaunesnėmis, bei vyresnemis. Savo jausmais besidalinančios mamos taip pat yra labai skirtinguose etapuose: nuo dar tik besilaukiančių pirmųjų kūdikių iki tų, kurių pirmieji vaikai jau suaugę ir net sukūrę šeimas.
Terapija
Šios knygos skaitymas veikia lyg terapija. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad būčiau norėjusi ją turėti pirmaisiais mėnesiais po gimdymo ar netgi dar besilaukdama. Skaitydama graudinausi, nors istorijos toli gražu nėra parašytos kažkaip dramatiškai, veikiau šviesiai ir ramiai. Mintimis dalinasi mamos, kurios jau daugmaž yra išsigryninusios ir įsisavinusios savo patirtis.
Manau, kad Mamystė tiesiog emociškai grąžino į tą svarbų ir unikalų laikotarpį po vaiko gimimo. Kaip ir sako knygos herojės, su kiekvienu vaikų kyla nauji iššūkiai, bet didžiausias virsmas visgi įvyksta susilaukus pirmojo. Blaškomai to naujo pokyčio labai svarbi pagalba ir palaikymas, supratimas, kad tu nesi viena. Tam reikia daug padėti pasiryžusių artimų žmonių arba tokios knygos kaip ši.
Po metų
Dar vienas smagus knygos fragmentas, kurį norėčiau paminėti yra tai, kad šis žaliasis knygos leidimas yra antrasis. Ir nuo švelniai rausvos pirmosios versijos jis skiriasi ne tik spalva, bet ir papildytu tekstu. Šioje knygoje labai galima rasti tęsinius – kai kurios istorijos papildytos prierašu – po metų. Tikrai buvo įdomu skaityti, kaip keičiasi mamų požiūris, sužinoti kaip jos susidorojo su iššūkiais. Toks tikrai maloniai smalsumą tenkinantis follow up.
Kodėl skaityti? Rekomenduoju kiekvienai besilaukiančiai, kartu manau, kad tai puiki dovana naujai mamai. Pati būčiau mielai tokią turėjusi. Rinkitės dėl terapinio poveikio, kuomet tiesiog užtenka išgirsti, kad tu esi ne viena ir tam tikros su mamyste susijusios patirtys yra universalios. Ši knyga – puiki atsvara ir gaivaus oro gurkšnis viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose dažnai piešiamam idealizuotam ir nugludintam motinystės veidui.
Kodėl neskaityti? Po tokios malonios emocinės terapijos, kokia buvo ši knyga, net nelabai norisi kalbėti apie trūkumus. Bet jei būti iki gal objektyviai, kartais norėjosi daugiau – kai kurie pasakojimai atrodė per trumpi, kai kurie gal per ilgi, palyginti su kitais. Galbūt norėjosi kažkokių viską apjungiančių komentarų iš šalies ar aiškesnio istorijų struktūravimo.
