Yra tokia truputį nuvalkiota klišė apie tai, kad knygos leidžia nugyventi daug gyvenimų. Tačiau skaitydama Anglų kalbos žodynas būtent tą jaučiuosi padariusi – nugyvenau alternatyvų gyvenimą, tokį kuris būtų ištikęs jei kada nors būčiau ilgam išvykusi.
Akvilina Cicėnaitė atvirai, skaudžiai ir talentingai rašo apie tokiu atveju neišvengiamą ir neišgydomą pasidalinimą, kuomet amžinai norisi grįžti ten kur tavęs nėra. Emigracijos tema čia persipynusi su ilgalaikių santykių niuansais, nostalgija praėjusiam laikui.
Ši knyga man pasirodė šiek tiek prustiška (Marcel Proust garbei) – pilna detaliai analizuojamų vidinių išgyvenimų, beveik be išorinio veiksmo. Neabejotinai graži ir paliekanti pėdsaką, net jei pagrindinė tema ir nėra aktuali.
„…dar nežinojau apie patirtis, kurios neišverčiamos, nežinojau, kiek kartų per daugybę metų pradėsiu apie jas rašyti ir kiek kartų pasiduosiu po pirmo puslapio.“
Formos ir turinio dermė
Knygos idėja geniali – papasakoti asmeninę istoriją per žodyną, pažintį su sunkiai išverčiamais anglų kalbos žodžiais. Taip forma ir turinys susilieja ir papildo vienas kitą – didžioji dalis turinio yra būtent apie tai kaip iš pradžių sunku perprasti kitą šalį ir kitą žmogų. Kalba, tokiu atveju, yra tarsi tam tikras kodas ar raktas, kuomet perpratus tam tikras subtilybes atsiveria papildomos durys.
Kalbant apie santykius, jie taip pat analizuojami per kalbą. Galiu tik įsivaizduoti kaip sunku užmegzti tikrai gilų ryšį, kai abu partneriai bendrauja ne gimtąja kalba. Kaip tuomet būti iki galo atviriems ir kaip pralaužti, rodos, amžinai jūs skiriančią sieną, kaip pyktis ir nepasiklysti vertime? Anglų kalbos žodynas atskleidžia įdomią santykių dinamiką, kai partneriai turi skirtingas gimtines, vaikystės patirtis. Knygoje labai subtiliai analizuojamas atstumas tarp žmonių, kurie kiekvieną dieną leidžia kartu, kalbama apie norą tas nematomas ribas panaikinti.
„Man vis atrodė, kad jei vyras iš tikro pamatys mano miestą, pamatys ir mane.“
Klimato nerimas
„Kai klimato kaitai imama kurti naujus žodžius, tampa aišku, kad ateitis nebeatsaukiama, ir tuomet nebegali nuo jos gintis naivumu ar nežinojimu.“
Knyga paliečia net kelias labai aktualias temas – gyvenimo per pandemiją ir aplinkosaugos. Skaitant atgijo tas keistas uždarų sienų, izoliacijos jausmas. Atsivertus šią knygą po dar kelių metų bus tikrai egzotiška tai atsiminti. Na o kita labai ryški ir mane nustebinusi kūrinio linija – nerimas dėl klimato. Ši žinutė yra lengvai persmelkusi turbūt kiekvieną knygos skyrių. Kadangi Anglų kalbos žodynas kalbama daug apie Australiją, karts nuo karto paminimi miškų gaisrai, kurie prieš porą metų sukrėtė valstybę ir nusinešė nemažai gyvybių. Akvilina Cicėnaitė taikliai perteikia neviltį, kurią daugelis jaučiame dėl žmogaus įtakos aplinkai, nepakankamos motyvacijos ir galimybių ką nors pakeisti.
Kodėl skaityti? Tai gražiai ir jautriai parašyta, giliai kapstanti knyga, apimanti daug aktualių temų: gyvenimas emigracijoje, santuokos problemos, aplinkosauga, izoliacija.
Kodėl neskaityti? Iki tobulumo knygai pritrūko nors šiokio tokio veiksmo – ne tik vidinių išgyvenimų analizės. Knygoje lyg ir vyksta kelionė į niekur, be tikslo, aiškios pradžios ar pabaigos.
