Knyga truputį priminė Prous’ą, truputį Škėmą. Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas nuneša pasąmonės srautu, supažindina su JAV viešbučiais, keliais, barais ir kultūra, o taip pat ir su pagrindinio veikėjo vidiniu pasauliu. Jame – paieškos to, ką jis jaučia gimtojoje Austrijoje paliktai žmonai. Pastaroji, kaip netrukus paaiškėja, netrukus ima persekioti mūsų herojų, taip pat kaip ir atsiminimai apie ją. 

Proust’ą primena teksto svoris, kuris taip pat dažnai vargina, ir taip pat kartais blyksteli neįtikėtinomis įžvalgomis. Peter Hendke čia labai taikliai fiksuoja ilgalaikių santykių, savęs supratimo, negebėjimo patirti dabarties problemas. Šalia viso to, knygoje labai daug kelio ir laisvės jausmo. 

„Niujorko paveikslas ramiai išsidriekė manyje, nė kiek manęs neprislėgdamas.“

Nežinau, kodėl knyga vadinasi Kerol, galėtų būti ir Tereza arba puikus originalas – The price of salt. Kūrinyje panašiai svarbios abi moterys, labai skirtingos ir pajutusios viena kitą tiek intelektualią, tiek seksualinę trauką. Jų istorija mane užbūrė! O ir pati pasakojimo stilistika tokia neįprasta – lėta, subtili, mistiška ir sapniška. 

Knyga pirmą kartą išleista 1952 m. metais JAV, dar neprasidėjus seksualinei revoliucijai. Ką tais laikais reiškė pajusti kažką daugiau kitam moteriai ar vyrui? Kaip tai reikėjo suprasti ir išgyventi? Nesakau, kad tai tapo lengva dabar, bet bent jau gyvename informacijos amžiuje. Manyčiau, kad Kerol šiuo atžvilgiu yra labai reikalinga, svarbi, o kartu ir graži bei stilinga knyga. 

„Laimė priminė žalią vynmedžio šaką, besidriekiančią per kūną, tiesiančią plonus ūselius, apipilančią jį žiedais.“

Negaliu nei peikti, nei labai išgirti šios knygos – gavau ko tikėjausi. Sirakūzai visų pirma man pasirodė kelionių romanas – tiek daug čia Italijos kultūros ir skonių. Kita dalis labiau priminė trilerį, nors ir netradicinį. Beveik visą kūrinį iš mažų užuominų kuriama įtampa, kuri prasiveržia tik beveik pačioje knygos pabaigoje. Na o labiausiai patikęs elementas man buvo veikėjų psichologija ir dviejų gana toksiškų santykių ir santuokų anatomija, kuomet įvairiausio pobūdžio ilgai brandinti melai prasiveržia per vienas dvigubas porų atostogas. Sakyčiau knyga puikiai tinka pailsinti nuo rimto teksto pavargusią galvą ir šiek tiek paspirginti save melų pilna įtampa, Sirakūzų, Romos ir kitų itališkų grožybių fone.

Tai knyga, kuri neabejotinai praplėtė mano akiratį. Baigusi skaityti ieškojau informacijos apie Tasmanijos salą ir jos vietinių gyventojų likimą, taip pat pat pirmą kartą išgirdau apie Meno salą prie Anglijos krantų. Matthew Kneale rašydamas Anglai keleiviai rėmėsi autentiška informacija ir realius faktus supynė į grožinį kūrinį. Galiu pasakyti, kad kai kurios istorijos sunkiai tikėtinos, o vietomis autorius pribloškia savo vaizduote. Knyga tikrai pažeria pluoštą įvairių emocijų, daugiausiai visgi neigiamų. Nepaisant to, kūrinys tikrai įsimintinas.