„Manai, kada nors įmanoma regėti praeitį tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo?“
Pradedu apžvalgą nuo citatos, o tiksliau akimirkos, kai ši knyga mane papirko, pasiglemžė ir nepaleido iki pat paskutinio puslapio. Olandų namas savo atminties subjektyvumo tyrinėjimais man priminė Kazuo Ishiguro, Julian Barnes ir viską ką taip mėgstu literatūroje. Knyga švelniai, per dviejų vaikų atsiminimų rūką nagrinėja vieną sudėtingą šeimos istoriją. Tai kūrinys pilnas spėlionių – ar tikrai buvo taip, ar teisingai supratome kas vyksta? O kartu, knyga atskleidžia ir tai, kas nutinka, kai atsiminimai užima per daug vietos dabartyje, kai tampa per ankšta, kad iš tiesų galėtų tekėti gyvenimas.
Na ir dar, labai asmeninė pastaba. Pastaruoju metu skaičiau tiek daug literatūros apie tai, kad vaikai sutartų, tai štai Olandų namas labai gražiai ir netikėtai į šią grandinėlę įsipaišė. Pagrindiniai veikėjai čia yra brolis ir sesuo – Danis ir Meivė. Jų stiprus, tiesiog nesugriaunamas ir beveik antgamtiškas ryšys mane žavėjo visą knygą. Vienas gražesnių dalykų, apie ką esu skaičiusi gyvenime.
Olandų namas
Kita vertus, dėl pagrindinių veikėjų galima diskutuoti. Galbūt tai visai ne Danis ir Meivė, o namas. Olandų namas šioje istorijoje yra ne tik skambus pavadinimas, bet iš tiesų labai svarbi vieta. Knygoje tai visa ko simbolis – vieta kur susitelkia atsiminimai, objektas kuris išardė ar sukūrė šeimą, orientyras, prie kurio sugrįžti traukia vėl ir vėl. Šiuo atžvilgiu knyga šiek tiek priminė Lizos butas. Nori nenori galvoje kyla klausimas – ar knyga apie žmones, kurie čia gyveno, ar labiau apie idėją, kurią atspindi namas (ar butas). Šios knygos atveju tai būtų apie nostalgiją praeičiai, tikros šeimos ilgesį, apgailestavimą, kaltę, nuoskaudas. Visa tai – viename fiziniame ir teoriniame taške.
“Savo nelaimę pavertėme fetišu, įsimylėjome ją. Man darėsi bloga supratus, kad taip ilgai ją kurstėme, o ne kad nusprendėme liautis.”
Panerti į svetimą gyvenimą
“Gyvenime pasitaiko keli kartai, kai pašoki aukštyn, o praeitis, ant kurios stovėjai, nukrenta už nugaros, o ateitis, į kurią turi nusileisti, dar neatsiradusi, ir akimirką kybai ore, nieko nežinodamas ir net nepažinodamas, net savęs.”
Skaityti Olandų namas buvo patirtis. 300 puslapių užteko, kad susigyvenčiau su šeimyna, vienus pamilčiau, kitų nekęsčiau. Svarbiausia, kad įvykių tikrai nestebėjau abejinga. Mane sužavėjo personažų gylis ir tikroviška santykių dinamika tarp jų. Šioje knygoje nemažai gudriai sunarpliotų skirtingų temų. Olandų namas pasakoja apie tai, kad esame savo pačių vaikystė, kad ir kaip to nenorėtume, apie sunkumą keistis, apie prisirišimą. Taip pat kūrinys kelia klausimą ar tikrai esame geri, jei kenčia mūsų artimiausi? Ar visi trokšta turtingo ir patogaus gyvenimo? Ar įmanoma kovoti prieš savo prigimtį? Nuostabus skaitinys apie visą tai, tobulai tinkantis šventiniam, šeimų susibūrimo laikotarpiui.
“Kažkuris iš mūsų miega, o aš nežinau kuris.”
Kodėl skaityti? Nes viršelis toks pat gražus, kaip ir turinys. Patiks, jei mėgstate šeimos istorijas, atminties, nostalgijos temas. Šis kūrinys turi viską – gyvus personažus, intrigą, galimybes atgaivinti jumyse visą emocijų pluoštą. Taip pat čia palikta pakankamai erdvės skaitytojo vaizduotei.
Kodėl neskaityti? Kai kuriems siužeto elementams gal ir pritrūko realistiškumo. Bet gal čia tiesiog JAV turtinių santykių ir paveldėjimo teisinių žinių spragos?
