„Jo baimė buvo didelė kaip jūra. Bet aistra beribė kaip dangus.“ Perskaičiau šias Dinos knyga eilutes ir išsigandau, kad ne čia pataikiau. Tokių pompastikos ir kažkur jau girdėtomis frazėmis perkrautų kūrinių privengiu. Bet tuomet keistokas ir laukinis Dinos personažas ėmė skleistis, kaip ir daugiau nei tik regimas kūrinio pasaulis. Po truputį susigyvenau ne tik su rašymo stiliumi, bet ir Reinsneso dvaro gyventojais. Mintis apie tai, ką reikės daryti su likusiomis trimis serijos dalimis ramiai pasitraukė į kamputį.
Nors susižavėjimas ir smalsumas skaitant augo, man pasirodė, kad Dinos knyga visų pirma pastatyta ant seksualinės įtampos pamato ir dėl to vietomis labiau priminė erotinį romaną, nei rimtą kūrinį. Atrodo, kad aistra čia yra pagrindinė jėga, kurios vedini kūrinio personažai priima gyvenimo sprendimus. Įsivaizduoju, kad 1990 m., kuomet buvo išleista tai buvo gan neįprasta ir drąsu.
Dinos knygų fenomenas
Pati esu mačiusi Herbjorg Wassmo knygas savo mamos ir tetų rankose. Dinos knyga yra ta, kurią skaito jau kelių kartų moterys ir greičiausiai, kad skaitys ir mūsų dukros. Ką mes čia randame? Laukinę, įžūlią, tvirtą, aistringą, šiurkščią moterį. Tokią, kuri pasižymi savybėmis, kurios ilgai buvo laikomos labiau priderančiomis vyrams. Galbūt tai ir žavi – personažas sau leidžiantis tai, ko dažna iš mūsų ne.
Dabar jis pradėjo ją pažinti. Ji troško valdyti pati likdama nepriklausoma.
Aš tuo tarpu, negalėčiau pasakyti, kad šimtu procentų žavėjausi Dina. Man sunku buvo priimti personažą turintį tiek mažai empatijos. Tačiau kartu negalėjau nesižavėti stiprybe, tvirtumu, nusistovėjusių taisyklių ir papročių ignoravimu. Dina, taip pat kaip ir neseniai skaitytos knygos Rūstybės kekės veikėjai, leidžia sau permąstyti ir laužyti visuomenėje priimtas moralės ir teisingumo normas.
Istorijos fonas
Galbūt dar labiau nei istorija ir personažai skaitant šią netrumpą knygą užliūliavo fonas – Norvegijos gamtos, dvaro darbų, kasdienybės aprašymai. Ilgianiui pasijutau lyg žiūrėdama serialą, kuomet pripranti ir pradedi domėtis kaip seksis virėjai, kaip praeis Kalėdų šventė ir visais kitais visiškai šalutiniais siužetais.
Turiu pripažinti, kad įdomiai atrodė kiekvieno skyriaus siužeto sugretinimas su Biblijos motyvais ir dažnos citatos. Kaip ir atskiru šriftu pateikti Dinos vidiniai monologai. Biblija arba kaip ji vadinama šiame kūrinyje – Jertrudos, Dinos mamos, knyga, čia turi labai svarbią reikšmę. Nors Dina labai toli nuo statistinės krikščionės, nuolat ją skaito ir tarsi siunta, dėl nuolat patiriamų biblinių ir tikrojo gyvenimo tiesų prieštaravimų.
Kodėl skaityti? Nes ši knyga jau turbūt pretenduoja į moteriškų skaitinių klasiką. O kartu tai yra stipriai kitokia knyga, kupina ne tik meilės, bet ir atšiaurumo, žiaurumo, emocinio šaltumo.
Kodėl neskaityti? Nes vietomis Dinos knyga primena 50 norvegiškos žiemos atspalvių, o visiems knygos veikėjams, atrodo, tik vienas galvoje.
