Ši knyga neabejotinai yra apie baisiausius kada nors grožinėje literatūroje sutiktus žmones ir jų poelgius – smurtą, fizinę ir emocinę prievartą, manipuliacijas, žiaurumą. O taip pat, apie iki skausmo gražią draugystę, kilnumą, gerumą, nuoširdų rūpestį kitu. Mažas gyvenimas talpina sunkiai suvokiamą kontrastą. Atrodo, visas žmogiškumo spektras, kuris nugulė ne tik į šios knygos puslapius, bet ir vieno iš personažų gyvenimą.
Kalbėti apie psichologines ir fizines traumas taip kaip šioje knygoje yra neįprasta. Mes esame pratę, kad autorius mums leidžia naujausti, kas blogo nutiko, bet niekuomet atvirai nesuguldo to į puslapius. Bent man, niekuomet iki šiol neteko taip skausmingai ir tikroviškai pasinerti į traumuojančius įvykius patiriančio žmogaus vidinį pasaulį.
Man šiek tiek pikta, kad Mažas gyvenimas autorė sulaukė kritikos dėl detaliai aprašytų žiaurumų. Kodėl niekas neburnoja ant šlykščių detektyvų autorių? Juk būtent tokiose knygose smurtas dažnai beprasmis, skirtas skaitytojų pramogai. O Mažas gyvenimas aprašyta pagrindinio veikėjo Džudo kančia – anaiptol. Ši knyga kuria naujas skaitytojo empatijos ribas, skatina pastebėti tuos, kam reikia pagalbos, atpažinti jų siunčiamus signalus. O svarbiausia, bent mano atveju, kviečia užduoti klausimą – koks draugas aš esu? Ar išgelbėčiau, prireikus, savo artimą?
„Su tavimi siaubingai elgėsi. Tu viską ištvėrei. Tu likai savimi.“
Draugystė
„Jie buvo jo draugai, jo pirmieji draugai ir jis suprato, kad draugystė – tai nuolatiniai mainai: keičiamasi prieraišumu, laiku, kartais pinigais ir visada – informacija.“
Kai pasirodė su knyga, girdėjau daug aršių diskusijų – ar čia „giesmė broliškai draugystei“ – kaip teigė leidyklos atstovai, ar vengtinas psichologinio ir fizinio smurto, tamsybių ir slogios nuotaikos garantas. Na, dabar jau perskaičiusi kūrinį galiu pasakyti, kad ir tas ir tas. Bet jei vertinčiau knygos esmę ir pagrindinę žinutę – ši knyga man visgi labiau apie draugystę, gražiausią ir stipriausią, kokia gali būti. Prilygstanti ar net pranokstanti nuosavą šeimą.
„Bet mes gyvename savirealizacijos laikais, kai pasitenkinti tuo, kas nebuvo tavo pirmasis pašaukimas, atrodo silpnavališka ir niekinga.“
Mane nustebino, kad bent jau pirmoje pusėje beveik tolygiai paskirstant dėmesį pateikiami keturių draugų gyvenimai ir gana skirtingos jų problemos. Taigi, pradžioje fokusuojamasi tikrai ne tik į belaimingojo Džudo istoriją. Draugų ketverto dėka aptariama daugiau universalių jauno žmogaus problemų – savirealizacija, santykiai su tėvais, sunkumai pasirinkus menininko kelią ir tai, kaip sudėtinga prasimušti laukinės konkurencinis sąlygomis New York’e. Knygoje labai daug dėmesio homoseksualumo temai, turtinei nelygybei, įvairioms nerimo rūšims. Ne veltui Mažas gyvenimas jau tituluojamas mūsų laikmečio klasika. Beje, vieno iš draugų – Vilemo istorija, man pasirodė labai panaši į Stonerį.
„Niujorke gyveno vien ambicingi žmonės. Dažniausiai tik tas vienas dalykas ir vienijo visus jo gyventojus.“
Išgyventi traumą
Nepaisant plataus temų spektro pati svarbiausia, šalia draugystės, yra psichologinė sveikata. Ar įmanoma iki galo atsitiesti po siaubingai sudėtingų ir sunkių, fizinių ir psichologinių traumų? Esu dėkinga knygos autorei, kuri leido suprasti, kas dedasi dideliua sunkumus patiriančio žmogaus galvoje. Gavau galimybę įvertinti, koks nerimas, abejonės ir juodos mintys ten nuolatos sukasi.
Skaitant knygą su siaubu atsiminiau psichologės Aušros Kurienės komentarą, kad knyga, jos per daug nenustebino, ir kad panašios patirtys jai pažįstamos iš realių pacientų istorijų. Žmonių patyrusių panašius dalykus yra. Deja, visuomenė yra linkusi apie tai nežinoti ir apie tai garsiai nekalbėti. Juk tai taip nepatogu.
Iš tiesų, knygoje yra vienas labai jautrus aspektas. Kūrinyje labai nuvertinama psichoterapija ir jos galimybės padėti žmogui. Ar tai socialiai atsakingas elgesys? Nežinau. O kas, jei realybės atspindys? Nesinori sutikti, su viešojoje erdvėje girdėta nuomone, kad knygos turėtų vengti sunkumus patiriantys žmonės. Aš taip nemanau. Šioje knygoje labai daug stiprybės kovojant su sunkumais. Mažas gyvenimas yra knyga apie tuos, kurie kenčia ir apie visus likusius, kurie turi būti pastabūs ir žinoti, kada ištiesti pagalbos ranką.
Kodėl skaityti? Jei esate pakankamai drąsus, sutikti baisiausią kada nors savo skaitytą kūrinį. Jei išdrįsite, jums bus atlyginta – nepamirštama istorija ir empatijos aplinkiniams pliūpsniu. Knyga labai stipriai rezonuoja šiuo visuotiniu nerimo laikotarpiu. Džiudo kančias galima palaikyti susidūrimo su visomis visuomenės ydomis simboliu, dažną aplankančiu bejėgystės jausmu.
Kodėl neskaityti? Suprantu, kad knygoje aprašomą žiaurumą atlaikys ne visi. Bet tikrai nėra taip blogai kaip tikėjausi. Man užkliuvo netolygumus knygoje – pradžioje daug dėmesio skiriama visiems keturiems draugams, paskui istorijai labai smarkiai susiaurėjant link dviejų personažų.
Tikrai labai svarbus pastebėjimas apie tai, kaip autorė nuvertina psichoterapiją. Viename atsiliepime rašė, kad yra the Guardian interviu su autore, kurio metu autorė sakė, jog „kai kurie žmonės per daug „sugadinti“ ir jiems terapija nebepadėtų“. Šitas knygos aspektas yra tikrai socialiai neatsakingas. Daugybė žmonių, patyrę panašius į pagrindinio veikėjo išgyvenimus, tikrai daug gauna iš terapijos.
Labai įdomi apžvalga, ačiū!