Jei reikėtų papasakoti Kalinė siužetą, lengvai sutilpčiau į porą sakinių. Apie tokias knygas kaip ši sakoma, kad jose nieko nevyksta. Tiesa sakant, tokių esu skaičiusi nemažai ir dažniausiai jomis netgi labai mėgaujuosi. Tačiau šis kūrinys yra užtikrintas lyderis kategorijoje. Sunku būtų surasti kitą panašią knygą, kurioje būtų toks neproporcingas realių įvykių ir jų refleksijos santykis. Drama ir siužeto, tiksliau jausmų ir nuomonės pokyčiai čia vyksta tik pagrindinio veikėjo galvoje. Jis, beje, pagaliau save įvardina Marseliu, leisdamas patvirtinti visas penkias knygas sklandžiusią nuojautą, kad rašo apie save. Kaip vėliau paaiškinama knygos publikuojamame vertėjo žodyje – Proustas čia pasakoja apie realias gyvenimo patirtis, tiesa, pakeisdamas savo jausmų objekto lytį, kadangi rašytojas buvo homoseksualus.
Pradėdama skaityti Kalinė tikėjausi daugiau, kadangi ši knyga apie įkalinimą, užsidarymą namuose, dažnai įvardijama kaip labai aktuali pandemijos laikotarpiui (kaip ir visa M. Proust kūryba, bet apie tai kitą sykį). Visgi Kalinė aprašoma visai kitokio pobūdžio izoliaciją – apie savininkiškumo jausmą kito žmogaus atžvilgiu, labiau apie vidinį pasirinkimą, nei iš išorės primestas sąlygas. Labiausiai šis kūrinys man pasirodė apie jausmų subjektyvumą ir nepastovią meilės, pykčio ir kitų jausmų prigimtį.
„Beje, mes gerai jaučiame, kad toks melas turi kruopelytę tiesos, kad jei gyvenimas nepaįvairina mūsų meilių jokiom pervartom, tai patys norime jas paįvairinti arba apsimetę imame kalbėti apie išsiskyrimą – taip aiškiai jaučiame, kad visos meilės ir viskas pasaulyje paknopstom lekia išsiskyrimo kryptimi.“
Nerimas
„…ir jei mano gyvenimas buvo bergždžias, tai bent jau buvo nebaigtas.“
Marcel Proust yra tikras egzistencinio nerimo karalius. Tiesą, šioje dalyje jis ima rodytis peržengęs sveikų reakcijų ribas. Kadaise patirtą ir pirmoje dalyje aprašytą mamos artumo ilgesį jis gretina su jausmu mylimai moteriai. Tiesa, iki galo nėra aišku, ar iš tiesų šis jausmas yra meilė, ar prisirišimas, o gal tiesiog neurotiškų minčių projekcija.
„…grožis, kurį visai neseniai pastebėjau ir kurio esmė buvo ta, kad mano draugė gyveno begalėje perspektyvų ir talpino savyje begalę prabegusių dienų, – tas grožis man imdavo draskyti širdį.“
Kalinė atskleidžia paradoksą. Kai myli gali kilti noras žmogų kontroliuoti, sekti kiekvieną žingsnį ir ramybės vardant pasiekti, kad jis, pavyzdžiui, visuomet būtų šalia. O štai toks priverstinis artumas ima ir atitolina. Sveika meilė yra laisvė ir leidimas jai kvėpuoti – Kalinė yra tikrai ne apie tokią. Apskritai Prousto meilės sąvoka yra labai subjektyvi, nepaprastai priklausoma nuo aplinkybių, mylinčiojo iliuzija rodos nelabai turinti sąsajų su realiu meilės objektu.
Menas, kaip aukščiausia vertybė
„Muzika yra tarsi neišpletota galimybė, žmonija pasuko kitais keliais – šnekamosios ir rašomosios keliais.“
Ventejo sonata yra tarsi visas dalis vienijanti linija, kaip ir pagarba menui apskritai. Kalinės esminė scena – neilgas intarpas kai kažkas iš tiesų vyksta – aukštuomenės vakaras viename iš Paryžiaus salonų. Susibūrimo metu, kuomet Mardelis trumpam palieka savąją kalinę namuose, skamba Ventejo sonata, susijeja pagrindinį veikėją su pirmoje dalyje išsamiai aprašomu Svanu ir panardina į tik Prousto talentui įmanomu, visą kūną ir protą užvaldančiu grožio ir pasigėrėjimo jausmu. Keletos puslapių aprašymas nepacituojamas, bet bandau.
„Bet sugrįžimas prie to, ko neįmanoma išanalizuoti, buvo toks svaiginantis, kad, išėjus iš to rojaus, ryšys tarp daugiau ar mažiau inteligentiškų žmonių man pasirodė be galo nereikšmingas.“
Dar yra kokių 10 puslapių, kuriuose rašytojas kalba apie literatūrą, daugiausiai apie Dostojevskį. Dievaži, jei per kitus fragmentus sunkokai yriausi, šie visiškai prikaustė dėmesį ir sužavėjo. O, kad apie literatūrą Proustas kalbėtų dažniau. Čia jis plėtojo labai įdomią mintį, kad rašytojas visuose savo kūriniuose kalba apie tą patį, tik kitų simbolių pagalba. Kaip tapytojas piešia vis tą patį, tik kitais pavidalais.
Laikas
Na ir pabaigai, tipinis Proustas, tipinis pasvarstymas apie laiką:
„Mums regisi, kad įvykiai visada yra labiau išplitę erdvėje nei toji akimirka, kada jie įvyksta, ir ji nebegali jų sutalpinti visiškai. Žinoma, jie išsilieja į ateitį per juos išsaugojusią mūšų atmintį, bet reikalauja ir savo vietos praėjusiame laike.“
Laikas berašant šią dalį buvo itin svarbus. Kalinė buvo redaguojama iki pat paskutinės Prousto gyvenimo akimirkos. Deja, iki galo to jis nespėjo padaryti. Kūrinys buvo išleistas jau po rašytojo mirties 1922 m. Jame, gana nemažai spragų, nenuoseklumų, viena kita nebaigta mintis. Ką padarysi.
Tiesa, mane labai stebina faktas, kad Kalinė Lietuvoje yra išleista ir atskirai nuo kitų, kaip klasikos serijos dalis, neakcentuojant kad čia 5 iš 7 ciklo dalis. Kas čia per sprendimas? Neįsivaizduoju, kaip reikėtų šią knygą skaityti atskirai nuo ankstesnių kūrinių konteksto.
Kodėl skaityti? Kantriesiams dangus? Proustas vargina, sunku jį prisijaukinti, tikiu, kad ne tiek ir daug bus tų, įveikusių ankstesniais 4, kad galėtų imtis šios. Bet juk verta. Skaitant šią knygą augi, atrandi, nustembi ir mégaujiesi giliais žmogaus gyvenimo kančių ir nenuoseklumų aprašymais.
Kodėl neskaityti? Nes čia kaip sijoti grūdus nuo pelų. Vienam žadą atimančiam fragmentui tenka maždaug 10 nuobodulį keliančių.
