Vienas mylimiausių autorių rašo pasiremdamas tavo mylimiausios vaikystės knygos motyvais, kaip gali skųstis? – prasideda mano vidinis monologas mąstant apie šią knygą. Taip, Komandoro nužudymas II turi ryškių tiek Alisa stebuklų šalyje tiek kito nuostabaus kūrinio Didysis Getsbis motyvų. Nepaisant to, autorių po šio kūrinio išvydau tarsi naujoje šviesoje, kuri apnuogina ne tik jo genialumą, bet ir trūkumus. Po pirmosios dalies tikėjausi tam tikrų paaiškinimų, o radau, galima sakyti, tik dar daugiau mįslių.
Šiek tiek apibendrinus abi knygas, jos man pasirodė apie meno reikšmę, prasmę ir tam tikrą iniciaciją kurią turi pereiti kiekvienas kūrėjas. Kažką panašaus į Alisos stebuklų šalį, išbandymų grandinę, slypinčią, galbūt, tik galvoje. Tiesa sakant, jau kartojuosi tai rašydama, tačiau net neabejoju, kad kitiems skaitantiems ši knyga pasirodys apie visai kitus dalykus. Vietos interpretacijoms, šį kartą, kaip niekad daug. Kalbama, kad Komandoro nužudymas galbūt turės ir dar vieną tęsinį – būtų tikrai logiška.
„Manau, kad nėra tobulų, išbaigtų žmonių ir išbaigtų gyvenimų. Visi visados išlieka negalutiniai, ne tik tu!“
Taip gimsta menas
Ką aš galvoju apie Murakami ir jo kūrybos bruožus galima tikrai nemažai pasiskaityti mano ankstesnėse autoriaus kūrinių apžvalgose: Avies medžioklė, Dansu Dansu Dansu, 19Q4 I, II ir III dalys bei Aklas gluosnis, mieganti moteris. Murakami pasikartojančių detalių ir atmosferos meistras. Šį kartą pasistengsiu paminėti tik tai, kas šioje knygoje man buvo ryškiausia ir nauja. Visų pirma į kūrinį turėtų atkreipti dėmesį tie, kurie kuria ar stengiasi, planuoja ar svajoja tą daryti. Komandoro nužudymas II labai gražiai atskleidžia skirtumą tarp techninio darbo ir to, ką galime pavadinti mano kūriniu – per pagrindinio veikėjo, portretisto istoriją.
Abu gyvenome atskirus gyvenimus, prisodrintus paslapčių, kurių negalėjome vienas kitam atskleisti.
Kita tema yra tai, kokią vidinę transformaciją turi pereiti kūrėjas, kad sukurtų tai, kas prašosi išleidžiama į laisvę – paveikslas, knyga ar muzikos kūrinys. Ne veltui kaip atskiri knygos veikėjai Komandoro nužudymas II pasirodo idėjos ir metaforos. Tik perpratęs jų prigimti, galbūt, gali iš tiesų vadinti save kūrėju. Kitas aspektas yra tai, kad meno kūriniu įmanoma perkelti tai kas glūdi giliai sieloje ir jokia kita forma negalėtų būti įvardinta – bent jau tikrai ne mūsų turimo žodyno pagalba. Taip kartu knygoje atskleidžiama ir simbolių reikšmė – būna tokių sudėtingų reiškinių, idėjų ar patirčių, kad kasdienybės kontekste jų būtų neįmanoma perteikti. Lieka tik pasitelkti simbolius, o gal net visą magiškojo realizmo žanrą.
“Atmintis geba atšildyti, atitirpinti laike įšaldytą atminties gabalėlį, o menas – jei tik kūrėjui gerai pasiseka tą padaryti – pajėgus jam suteikti formą ir taip jį išsaugoti.“
Riba tarp fantazijos ir tikrovės
“Visi regimi daiktai tik sąlyginiai, konteksto produktas.”
Tai tema, kurią neabejotinai mėgsta rašytojas. Šį kartą ji man pasirodė atskleista šiek tiek kitokiu kampu. Didžioji dalis kūrinio tikrai gana normali, ypač Murakami kūrybos kontekste. Galbūt netgi rutiniška ir nuobodoka, lėtai ramiai tekanti. Tik paskutiniame trečdalyje pasitelkiami didesni įtampos ir netikėtumo elementai. Bet balansavimas tarp fantazijos ir realybės nuolat čia pat. Čia tik mano teorija, bet sakyčiau, kad knygos žinutė galėjo būti susijusi su kūrėjo, kaip reginčio daugiau nei kiti aplinkiniai, portretu. Menininkui matomas ir, pavadinkime, “idėjų” pasaulis.
Logika?
Jei skaitant kitus Murakami kūrinius pavykdavo išjungti savo logiką, šį kartą tą padaryti buvo labai sunku. Pagrindiniam veikėjui 36, tačiau jam visiškai svetimas išmaniojo telefono funkcionalumas ir kitos technologijos. Tais pačiais bruožais pasižymi ir kita veikėja – 12 metų mergina. Atrodo, kad kokios lyties, profesijos ar amžiaus veikėjas būtų Murakami knygose, jis visada toks pats – atsiskyrėlis, mėgstantis rutiną ir klausantis daug klasikinės muzikos. Buvo knygoje ir keletas kitų momentų, kuriems mano logika smarkiai prieštaravo, netgi vertinant per tam tikrą siurrealizmo prizmę.
Kodėl skaityti? Jei tai vienas pirmųjų jūsų Haruki Murakami kūrinių – pasinersite į magišką užuominų pasaulį, kuomet tenka mankštinti protą prasmių šifravimu. Knyga tiesiog užliūliuoja ramiu tempu ir išradingu ir daugiaprasmiu pasakojimu. Puiki proga pamąstyti apie menininko ir idėjų santykį.
Kodėl neskaityti? Patyrę Murakami skaitytojai galimai bus reiklesni. Šį kartą palikta kaip niekad daug palaidų galų, įvykių, kurių net nebandyta paaiškinti ar įprasminti. Skaitant abi dalis iš karto (kaip aš padariau pirmąją perskaitydama dar sykį) kūrinys pasirodo labai ištęstas.
