Visiems tiems, kurie dar nėra susipažinę su Hannah Kent kūryba, tačiau svarsto ar verta tą padaryti, siūlau perskaityti mano ankstesnę knygos Gerieji žmonės apžvalgą. Labai gerai atsimenu ką rašiau ir jaučiu, kad beveik viską galėčiau pritaikyti ir kūriniui Paskutinės apeigos. Ta pati detaliai aprašyta skurdi buitis, prietarais persmelktas veikėjų mąstymas, nelaimės nuojauta, ją subtiliai kurstantys sapnai ir ženklai, ryšys su gamta ir jo priešinimas su krikščionybe.
Panašumų daug, o kuo ši knyga kitokia? Paskutinės apeigos labiau primena detektyvą – dėmesio centre čia pagrindinės veikėjos galbūt padarytas nusikaltimas, prie kurio detalių po truputį, labai lėtai, lyg pavasario sniegui tirpstant, palengva artėjama. Kita vertus, čia mažiau netikėtumo faktoriaus, pabaiga lyg ir aiški nuo pirmųjų puslapių, klausimas tik kiek detalių skaitytojui iki tol bus atskleista.
Vaizdų kalba
“Matome vienas kitą per rūką, troškų gyvenimo pasikartojimą”
Paskutinės apeigos nukelia į XVI a. Islandiją. Nukelia taip, kad atrodo savo kūnu jaučiau šaltį, vėją, pučiantį pro kiauras sienas, regėjau laukus ir skurdžią trobą. Hannah Kent stiprybė yra savo rašymo stiliumi sukurti virtualiai realybei prilygstantį efektą. Kitaip tariant, kalboje daug detalumo, vaizdingų palyginimų ir dėmesio detalėms. Galima sakyti, kad rašytoja nepasakoja, o tapo vaizdus.
„Suknelė buvo mano paskutinė nuosavybė. Dabar šiame pasaulyje nebeliko nieko mano; vasaros vėjas atima net ir kūno skleidžiamą šilumą.“
Tiesa, reikia pripažinti, šiame kūrinyje vaizdai niūrūs, net labai. Net atsiribojus nuo pasakojimo turinio, kuris sukasi aplink mirties bausmės laukimą, moterį priglaudusioje ir tuo ne per daug patenkintoje islandų šeimoje. Atrodo, kad visi knygos veikėjai niūrūs, kaip ir jų gyvenimai, kaip ir oro sąlygos, kaip ir jų šeimos istorijos. Viskas šioje knygoje tamsu, tad įvertinkite prieš skaitydami ar nebijote į ją pasinerti.
Visi turi savo istoriją
Kaip ir Geruosiuose žmonėse taip ir Paskutinės apeigos – parašyti šiuos kūrinius rašytoją įkvėpė tikri įrašai archyvuose. Beveik visi knygos veikėjai yra iš tiesų egzistavę žmonės. Kai pagalvoji, tai yra nuostabi misija, papasakoti istoriją, kuri galbūt nutiko prieš keletą metų gyvenusiems žmonėms, pagaliau suteikti jiems balsą. Tiesa, reikia nepamiršti žodžio galbūt, nes didžiąją dalį autorė užpildė, greičiausiai, savo pačios vaizduotės vaisiais.
Nepaisant to, man šis pasakojimas pasirodė vertingas, išryškinantis prietarų ir išankstinių nuostatų kvailumą. Paskutinės apeigos taip pat yra apie tai, kad kiekvienas žmogus turi savo istoriją ir ją vertą išklausyti. Knyga man skausmingai priminė, kad už kiekvieno poelgio slepiasi sudėtingi likimai, kurie, galbūt, driekiasi net kelios kartos atgal. O kentėti dažnai tenka net už tėvų kadaise padarytas klaidas.
„Be knygos žmogus yra aklas.“
Kodėl skaityti? Aš nelabai mėgstu detektyvų, bet jei jie visi būtų tokie – skaityčiau ir skaityčiau. Man patiko, kad knyga buvo inspiruota tikrų įrašų aptiktų archyvuose. Nors didžiausias dėmesys kūrinyje yra padaryto nusikaltimo detalėms, tačiau nepamirštama ir atmosferos, psichologijos, istorinio fono, žmonių likimo ir buities detalių.
Kodėl neskaityti? Knygoje prikaišiota daug įspūdingų fragmentų – krankliai, sapnai, mirties bangos ir kiti ženklai, įspūdingos istorijos užuomazgų, bet man pritrūko kažkokių visa tą apjungiančių “klijų”, o kartias ir greitesnio tempo, įtampa kūtžrinyje pasiskirsčiusi labai netolygiai.
