Apie šią dalį sakoma – balzakiškiausia. Aš turiu pripažinti, kad apibūdinimas man nebuvo labai aiškus, tad susiradau aprašymą. Balzakiškas kūrinys yra realistiškas, smulmeniškas, kupinas detalių kiekvienos scenos aprašymų. Jam taip pat būdinga veikėjų gausa, kai kurie gali būti iš ankstesnės autoriaus kūrybos. Balzakiškos temos yra visuomenė, klasė, statusas. Jau baigusi skaityti kūrinį galiu patvirtinti – Germantų pusė yra visiškai toks ir apie tai.
Skaityti tuščius ir apsimestinius aristokratų pokalbius, pajusti socialinę XX a. pradžios dinamiką ir menkiausius knygoje bendraujančių veikėjų santykių niuansus buvo varginantis užsiėmimas. Netgi keliantis atmetimo reakciją, sakyčiau. Visgi tame išryškėja Prousto genilalumas ir savitumas. Jei šiuolaikinis autorius bandytų skaitytojui transliuotų panašią žinutę – turbūt apibūdintų glaustai – vyko tuščias pokalbis, tai aplinka, kurioje viskas dirbtina. Germantų pusė, tuo tarpu, priverčia skaitytoją patį visą tai pajusti, be jokių autoriaus iš karto sukramtytų ir pasiūlytų įžvalgų.
„Ta didelę permaina, kurią patiriame pabusdami, – tai ne tiek žvilgsnis į aiškų sąmonės gyvenimą, kiek užmarštis truputį švelnesnės šviesos, kuri lyg opalinėje vandenų gelmėje ilsisi mūsų protas.“
Antisemitizmo nuotaikos
Knygoje nenusakomą daugybę kartų minima Dreifuso byla. Knygos veikėjai nuolat apie ją diskutuoja, skirsto vieni kitus į palaikytojus ir priešininkus. Tam, kad suprasčiau ką skaitau, teko pasidomėti išsamiau. Aiškiausią bylos apibūdinimą radau čia. Įdomu buvo sužinoti apie ankstyvąsias antisemitizmo nuotaikas Prancūzijos visuomenėje, toks ganėtinai ryškus aristokratų nusistatymas pačioje XX a. pradžioje man buvo naujiena. Dreifuso byla, Germantų pusė buvo tarsi platesnis simbolis, leidžiantis į anksto sužinoti, kuris veikėjas labiau moralus, o kuris pilnas išankstinių nusistatymų.
Dūžtančios iliuzijos
Jei reikėtų labai glaustai apibūdinti šios Prarasto laiko beieškant ciklo dalies esmę, sakyčiau tai sekantis brandos etapas, kuris pagrindinį veikėją ištinka, sakyčiau, gana ankstyvame amžiuje. Jei Svano pusėje buvo dedikuota vaikystei, Žydinčių merginų šešėlyje meilei ir ankstyvajai paauglystei, Germantų pusė – ankstyvam kartėliui ir nusivylimui, subliuškusioms iliuzijoms. Germantų dvaras, jo gyventojai ir aplinka, nuo pat pirmos knygos dalies atrodžiusi kaip magiška, tolima, ideali siekiamybė. Šioje dalyje tapusi prieinama, pasirodė esanti pilka ir nuvilianti. Man tai pasirodė labai simboliška ir atpažįstama. Toks jausmas ištinka turbūt kiekvieną žmogų, kuris kažkuriame etape pažintis, statusą, karjerą paverčia prioritetu. Proustas tai puikiai iliustruoja. Kaip ir tai, kaip nykiai atrodo žmonės, kurie šiame etape užstringa ilgam.
„Mes nuobodžiaujame per pietus, nes mūsų vaizduotė miega, o su knyga linksmai leidžiame laiką, nes vaizduotė mums palaiko draugiją. Bet žmonės ir per pietus ir knygoje tie patys.“
Asmenybės branda
Germantų pusė taip pat yra dedikuota pagrindinio veikėjo brandai. Jis ima suvokti, kad kūryba, savirealizacija, draugystė, natūralumas yra kur kas svarbiau nei visos ankstesnės iliuzijos. Knygoje daug dėmesio idėjoms, ir tai, kad jų turėjimas, pajautimas yra kur kas svarbiau nei titulai. Visa tai labai smulkmeniškame, sunkiame, kartais varginančiame, bet kartu prasmingame ir genialiame kūrinyje.
Kodėl skaityti? Puikiai atskleista asmenybės branda, visuomenės santvarkos, statuso besivaikančių tuštybės temos. Kaip visuomet, iki nesuvokiamo detalumo pajausti ir atskleisti veikėjų portretai. O jų čia begalė. Kartu vis labiau jaučiu, kad Prarasto laiko beieškant yra ypatingas kūrinys, padedantis iš tiesų stabdyti laiką, šiame per greit besisukančiame pasaulyje.
Kodėl neskaityti? Labai varginantys, nesibaigiantys aristokratų dialogai, skirti pavaizduoti tuštybę, savo misiją atlieka. Bet atima tikrai nemažai laiko ir pastangų.
