Retai būna knygų, ypač tokios apimties kaip ši Haruki Murakami trilogija (bendrai sudėjus kokie 1200 puslapiai), kurias perskaičius apima liūdesys. Atrodo skaityčiau dar ir dar. Skaitant pabaigą padažnėjo pulsas ir kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kurie dažniau būna tikrai gražios muzikos ir ją lydinčio jausmo palydovai. Man regis 1Q84: Trečia knyga paralelės su Orwellu ir Mažieji žmonės nuėjo į antrą planą. Tuo tarpu ryškioje dviejų mėnulių šviesoje nušvito meilės ir sielos dvynio paieškų tema. Nesiskundžiu – gražu. Net labai gražu.
Troškimus neišvengiamai lydi išbandymai
Iš esmės tiesų daug visko apie 1Q84 jau pasakiau pirmojoje ir antrojoje apžvalgoje. Na, žinoma, daug yra sąlyginis žodis, turint omenyje Murakami pomėgį savo kūryboje panerti paslapčių ir simbolių. Iš esmės trečioji dalis niekuo per daug neišsiskiria, tęsia istoriją ir nagrinėja tas pačias – laiko, pasirinkimų ir meilės temas. Vis tik galvoju, kas liko nepasakyta ir kas būdinga tik šiai daliai?
Galvoju, kad išskirtinumas būtų kažkokia budistinę išmintį primenanti gyslelė. Man pasirodė, kad 1Q84: Trečia knyga nemažai kalba apie troškimus ir tai kaip jie keičia mūsų gyvenimą. “Troškimus neišvengiamai lydi išbandymai” – turbūt būtų tiksliausiai šią trilogijos dalį apibūdinanti citata. Tie patys jau pažįstami veikėjai – Tengo ir Aomanė – turi pereiti išbandymus, įveikti sunkių patirčių kelią – kurio gale išsvajotas artumas ir žmogiškas ryšys. Iš esmės mąsčiau kad 1Q84: Trečia knyga turi stebuklinę pasaką primenantį naratyvą, kur turi įveikti logikos dėsniams nepavaldžias užduotis. Tuo tarpu apdovanojimas yra vidinė transformacija ir branda.
Dar šiek tiek apie laiką
Rašydama apie pirmąją dalį, bandžiau samprotauti ir truputį spėliodama rašiau apie tai, kaip Murakami mato laiką. Trečioje dalyje džiugiai įsitikinau, kad buvau daugmaž teisi – šioje knygoje rašytojas veikėjų lūpomis tai įvardina:
Apie lemtį
Kalbant apie 1Q84: Trečia knyga išskirtinumą reikėtų paminėti tai, kad ji priešingai nei pirmosios dvi parašyta jau iš trijų perspektyvų. Ne tik iš Tengo ir Amanės intensyviai ieškančių vienas kito, bet ir trečiojo veikėjo, kuris yra stebėtojas, dažnai tiesiogine šio žodžio prasme. Svarbu tai, kad jis pagaliau suteikia platesnę perspektyvą, mato ir pasako daugiau nei jau žino du jau pažįstami pagrindiniai veikėjai. Trečioji perspektyva padeda plačiau suvokti įvykių esmę ir taip padeda rašytojui nagrinėti lemtį. Na, skaitant imi mąstyti kad tai, ar mus ištinka laimingas ar nelaimingas atsitikimas yra tik interpretacijos klausimas. Tą juk visuomet gali pasakyti tik iš ilgalaikės perspektyvos.
Kas liko nepasakyta
Nepasakyta aišku liko labai daug. Svarbiausia turbūt reikia paminėti kalbos grožį. Murakami turi tiesiog mistinį talentą pora trumpų sakinių apibūdinti žmonių ir reiškinių tikrąją esmę. Ir aš gailiuosi, kad taip mažai tų širdį virpinančių citatų pasižymėjau, nes buvau tiesiog užliūliuota teksto. Pabaigai keletas perliukų.
Kodėl skaityti? Tiesiog visiškai beprasmis klausimas. Jei jau skaitėte pirmas dvi dalis, toks tikrai neiškils.
Kodėl neskaityti? Nes per mažai atsakymų į klausimus ir didelio kiekio mįslių, išbarstytų po visą trilogiją ir taip ir likusių be atsakymų. Aš atrodo jau pradedu kažkiek perkasti Murakami, tad jų ir nebesitikėjau.
