Ši amerikiečių autorių knyga išleista dar 1964 m. ir kas keisčiausia – savo aktualumo dar neprarado, o siūlomi auklėjimo būdai pravers ir šiandien. Aišku, čia tikrai nerasite informacijos kaip suvaldyti vaikus virtualioje erdvėje ar nustatyti ribas naudojantis išmaniaisiais įrenginiais. Anaiptol, čia dažniau sprendžiamos vaikų peštynės dėl televizijos pultelio. Yra ir kitų fragmentų, kuriuos skaitant reikėtų praleisti pro akis – pavyzdžiui rekomendacijos palikti nepaklusnius vaikus vienus automobilyje ir tai kaip dažnai netinkamo auklėjimo pavyzdžiuose tėvai naudoja fizines bausmes. Toks vaizdas, kad JAV septintajame dešimtmetyje tėvai už kiekvieną rimtesnį nusižengimą lupdavo vaikus ir tai buvo norma.
Bet dabar apie gerus dalykus knygoje. Pagrindinis jos elementas vienijantis visus pateiktus patarimus – demokratija. Autoriai pabrėžia, kad laikai keičiasi, demokratija ne tik tampa visuotinai pripažinta valdymo forma, bet jos idėjos persmelkia ir daugelį kitų sričių, tarp jų ir vaikų auklėjimą. Senieji metodai nebetinka ir nebeveikia, o tėvams ir vaikams reikia ieškoti naujo – abipusiu bendradarbiavimu grįsto santykių modelio. Demokratija taip pat reiškia, kad į vaikus turime žiūrėti ne iš aukšto, o kaip į sau lygius ir su lygiai tokia pačia pagarba, kaip ir bendraudami su kitais suaugusiais žmonėmis.
Jei anksčiau girdėjau apie šeimas atsisakiusias bausmių ir vaikų auklėjimui naudojančias natūralių pasekmių metodą, ne iki galo suprasdavau kas turima omenyje, šios knygos pagalba man tai tapo kur kas aiškiau. Mano laikais naudoti metodai – maždaug jei nesusitvarkysi kambario nepirksim to žaislo, netinka, nes jie nėra niekaip susiję priežasties – pasekmės dėsniu. Jį turėtų pakeisti nesusitvarkai kambario – gyveni šiukšlyne – dėsnis. Aišku ne viskas čia taip paprasta, bet knygoje išsamiai paaiškinta kaip elgtis panašiose situacijose ir kaip supažindinti vaiką su loginėmis pasekmėmis. Svarbus akcentas – svarbu apsieiti be pykčio emocijos ir loginės pasekmes nepaversti bausme, o greičiau proga išmokti bendradarbiavimo šeimoje.
Kitas svarbus knygos elementas – prašymas neatimti vaikui drąsos. Kaip ji atimama? Ogi nuolatine kritika ir nesibaigiančiais pamokymais. Pavyzdžiui vaikas siūlosi jums padėti virtuvėje, o jūs neleidžiate, nes jis sukurs daug netvarkos ir daug ką atliks neteisingai. Kritiką vertėtų pakeisti padrąsinimais ir pastebėjus teigiamą vaiko elgesį ir iniciatyvą pastebėti ir pagirti bei palaikyti. Drąsą atimti taip pat gali ir perdėta užuojauta bei rūpinimasis. Knyga kviečia – labiau pasitikėkite vaikais.
Daug dėmesio knygoje skiriama brolių ir seserų santykiams. O tiksliau šeimos tarpusavio dinamikos pokyčiams atsiradus naujiems šeimos nariams. Šeima knygoje prilyginama žvaigždynui – įvairių skirtingų tarpusavio ryšių sistema. Kas kart atsiradus naujam vaikui – pirmieji įgauna naujus vaidmenis. Didele dalimi nuo tėvų elgesio priklausys kaip vaikas pasirinks įtvirtinti savo vaidmenį šeimoje. Čia tėvai turi būti akyli, kuomet vaikas pasąmoningai pasirenka nieko nesugebančio, blogiuko ar kitus vaidmenis savo išskirtinumui šeimoje pabrėžti.
Kitas man įsiminęs akcentas, dažnai įvairių patarimų forma pasikartojantis knygoje – nesivelti į kovą dėl valdžios. Vaikai išgirdę nepagrįstus ar griežtai iš autoritarinės pozicijos pateiktus reikalavimus, vėlgi nesąmoningai, stoja į kovą dėl valdžios. Šios kovos tėvams laimėti neįmanoma, todėl geriausia į ją nesivelti: nereikalauti, o skatinti bendradarbiauti, ignoruoti ir kuo mažiau akcentuoti iššaukiantį vaikų elgesį bei neskirti nepelnyto dėmesio. Čia tėvams prireiks tvirtumo, o taip pat teks ir įveikti sudėtingą užduotį – atskirti tvirtumą nuo dominavimo.
Mano išvardinti elementai – tik nedidelė dalis knygoje aptartų auklėjimo principų. Kalbant apie knygos privalumus, joje tikrai labai daug pavyzdžių. Ko gero daugiau nei pačio teksto. Taip pat knygos gale yra naujų auklėjimo taisyklių sąrašas ir savotiškos pratybos – skirtingų situacijų aprašymai su komentarais, kaip būtų galima jas išspręsti.
Kalbant ne apie tokius gerus dalykus, knygoje nemažai vertimo klaidų, tarp jų ir korektūros – pvz. kvadratėliai vietoj lietuviškų raidžių (!!). Beje, visai neseniai pasirodė naujas šios knygos leidimas žymiai dailesniu viršeliu, tikiuosi, kad ir klaidas išsitaisė. Vertinant turinį – man galbūt daugokai vietų ir situacijų, kuriose tėvams siūloma primygtinai nesikišti. Visiškai savieigai siūloma palikti ne tik brolių ir seserų kivirčus, bet jei vaikas netinkamai elgiasi ir su kitais vaikais. Suprantu, kad stengiamasi patarti, kaip užauginti savarankiškas ir savo problemas gebančius spręsti asmenybes, tačiau aš čia įžvelgčiau ir pavojų, ypač įvairių patyčių atveju. Taip pat galbūt pernelyg dažnai patariama vaikams neskirti dėmesio: kuomet jie bijo, verkia, liūdi ir pan. įvardinant tai nepelnytu dėmesiu ir manipuliacijomis. Jei aklai būtų pritaikyti visi knygoje pateikti patarimai, kiltų pavojus tapti labai teisingais bet labai jau nejautriais tėvais. Kaip visuomet – į visus patarimus verta žiūrėti kritiškai ir atsirinkti kas tinka jūsų situacijoje.
Ir pabaigai man labai patikęs patarimas –
Kodėl skaityti? Nes tai ko gero yra nesenstanti demokratiško vaikų auklėjimo klasika ir išsamus gidas, kaip išradingai spręsti vaikų auklėjimo problemas.
Kodėl neskaityti? Jei ieškote informacijos kaip susidoroti su XXI a. pradžios iššūkiais – knyga parašyta prieš daugiau nei 50 metų.
