Ši knyga nėra patarimų rinkinys ir tikrai ne greita pagalba pašlijus santykiams. Tai labai graži ir gili santuokinio ryšio prigimties, istorijos ir prasmės analizė. Kliūčių ruožas santuokos krizes visų pirma pristato kaip susidūrimą su mumis pačiais, galimybę lupti nuo savęs sluoksnius, kastis iki skaudulių ir pagaliau tapti labiau vientisais žmonėmis, kartu išlaikant santykį su kitu. Santuoka šioje knygoje neidealizuojama, tačiau pristatoma kaip neišsemiamų galimybių laukas tobulėti pačiam. Man Kliūčių ruožas be galo patiko, tačiau neskubėčiau jos rekomenduoti visiems – labiausiai jos prasmę turėtų įvertinti pusamžį perkopę žmonės. Taip pat tie, kam įdomu gilintis į žmonių santykių prigimtį ir psichologiją apskritai. Šioje knygoje beveik nėra praktiškai pritaikomų greitų patarimų, tačiau turbūt todėl, kad knygoje aptariamose situacijose tokių paprasčiausiai nėra. 

Turbūt jau esate girdėję apie Meilės kalbų koncepciją. Tai teorija, teigianti, kad žmonės linkę šiltus jausmus išreikšti ir priimti skirtingais būdais. Penkios vaikų meilės kalbos papildo jau plačiai nuskambėjusią informaciją ir kviečia penkiomis meilės kalbomis prabilti į savo vaikus. Kaip ir tikėjausi, kadangi jau esu skaičiusi knygą Penkios meilės kalbos, daug naujų dalykų čia neišgirdau, bet su Gary Chapman išmintimi pažintį tik pradedantiems bus labai naudinga!

Apie knygą „Laimingi vaikai“ esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų. Vienas iš jų – jei reikėtų pasirinkti tik vieną vadovėlį apie vaikų auklėjimą, tai būtų šis. Aš knygą lengvai įveikiau ir prisidedu prie liaupsinančių gretų.

Ši amerikiečių autorių knyga išleista dar 1964 m. ir kas keisčiausia – savo aktualumo dar neprarado, o siūlomi auklėjimo būdai pravers ir šiandien. Aišku, čia tikrai nerasite informacijos kaip suvaldyti vaikus virtualioje erdvėje ar nustatyti ribas naudojantis išmaniaisiais įrenginiais. Anaiptol, čia dažniau sprendžiamos vaikų peštynės dėl televizijos pultelio. Yra ir kitų fragmentų, kuriuos skaitant reikėtų praleisti pro akis – pavyzdžiui rekomendacijos palikti nepaklusnius vaikus vienus automobilyje ir tai kaip dažnai netinkamo auklėjimo pavyzdžiuose tėvai naudoja fizines bausmes. Toks vaizdas, kad JAV septintajame dešimtmetyje tėvai už kiekvieną rimtesnį nusižengimą lupdavo vaikus ir tai buvo norma.

Bet dabar apie gerus dalykus knygoje. Pagrindinis jos elementas vienijantis visus pateiktus patarimus – demokratija. Autoriai pabrėžia, kad laikai keičiasi, demokratija ne tik tampa visuotinai pripažinta valdymo forma, bet jos idėjos persmelkia ir daugelį kitų sričių, tarp jų ir vaikų auklėjimą. Senieji metodai nebetinka ir nebeveikia, o tėvams ir vaikams reikia ieškoti naujo – abipusiu bendradarbiavimu grįsto santykių modelio. Demokratija taip pat reiškia, kad į vaikus turime žiūrėti ne iš aukšto, o kaip į sau lygius ir su lygiai tokia pačia pagarba, kaip ir bendraudami su kitais suaugusiais žmonėmis.

Jei būtų mano valia, šią knygą privalomai dalintų visiems jaunavedžiams. Tai tikrai turėtų teigiamai paveikti skyrybų ir santykiais nusivylusių porų skaičių. Pasirodo, galima nugyventi kelis dešimtmečius santuokoje ir nesuprasti, kas yra ne taip ir kodėl vienas ar abu sutuoktiniai jaučiasi nemylimi. Tuo tarpu genialus atsakymas kaip visuomet slypi paprastume. Taip gali nutikti todėl, kad kiekvienas meilę rodo jam suprantamu ir priimtiniausiu būdu, dažniausiai tokiu, kokiu meilės ženklų norėtų sulaukti pats. O kas jei partneriai kalba skirtingomis meilės kalbomis ir tokiu būdu “nesusišneka”? Ir nors abu myli ir meilę savaip stengiasi parodyti, abu jaučiasi nusivylę.