Apie knygą „Laimingi vaikai“ esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų. Vienas iš jų – jei reikėtų pasirinkti tik vieną vadovėlį apie vaikų auklėjimą, tai būtų šis. Aš knygą lengvai įveikiau ir prisidedu prie liaupsinančių gretų.

Ši amerikiečių autorių knyga išleista dar 1964 m. ir kas keisčiausia – savo aktualumo dar neprarado, o siūlomi auklėjimo būdai pravers ir šiandien. Aišku, čia tikrai nerasite informacijos kaip suvaldyti vaikus virtualioje erdvėje ar nustatyti ribas naudojantis išmaniaisiais įrenginiais. Anaiptol, čia dažniau sprendžiamos vaikų peštynės dėl televizijos pultelio. Yra ir kitų fragmentų, kuriuos skaitant reikėtų praleisti pro akis – pavyzdžiui rekomendacijos palikti nepaklusnius vaikus vienus automobilyje ir tai kaip dažnai netinkamo auklėjimo pavyzdžiuose tėvai naudoja fizines bausmes. Toks vaizdas, kad JAV septintajame dešimtmetyje tėvai už kiekvieną rimtesnį nusižengimą lupdavo vaikus ir tai buvo norma.

Bet dabar apie gerus dalykus knygoje. Pagrindinis jos elementas vienijantis visus pateiktus patarimus – demokratija. Autoriai pabrėžia, kad laikai keičiasi, demokratija ne tik tampa visuotinai pripažinta valdymo forma, bet jos idėjos persmelkia ir daugelį kitų sričių, tarp jų ir vaikų auklėjimą. Senieji metodai nebetinka ir nebeveikia, o tėvams ir vaikams reikia ieškoti naujo – abipusiu bendradarbiavimu grįsto santykių modelio. Demokratija taip pat reiškia, kad į vaikus turime žiūrėti ne iš aukšto, o kaip į sau lygius ir su lygiai tokia pačia pagarba, kaip ir bendraudami su kitais suaugusiais žmonėmis.

Jei būtų mano valia, šią knygą privalomai dalintų visiems jaunavedžiams. Tai tikrai turėtų teigiamai paveikti skyrybų ir santykiais nusivylusių porų skaičių. Pasirodo, galima nugyventi kelis dešimtmečius santuokoje ir nesuprasti, kas yra ne taip ir kodėl vienas ar abu sutuoktiniai jaučiasi nemylimi. Tuo tarpu genialus atsakymas kaip visuomet slypi paprastume. Taip gali nutikti todėl, kad kiekvienas meilę rodo jam suprantamu ir priimtiniausiu būdu, dažniausiai tokiu, kokiu meilės ženklų norėtų sulaukti pats. O kas jei partneriai kalba skirtingomis meilės kalbomis ir tokiu būdu “nesusišneka”? Ir nors abu myli ir meilę savaip stengiasi parodyti, abu jaučiasi nusivylę.

Pažintis su šia knyga prasidėjo nuo nemalonaus siurprizo – pasirodo to paties autoriaus knygos “Nesustok kelyje” tęsinys. Taigi, sugebėjau nusipirkti knygą nepastebėjusi šio fakto. Įšokti į istoriją ne nuo pradžių man švelniai tariant labai nesmagu, bet susiėmiau ir pradėjau skaityti. Ir nebuvo taip jau ir baisu. Knygos pradžioje pateikta trumpa apžvalga to, kas įvyko pirmojoje dalyje. Tuo labiau, kad ir veiksmo joje panašu daug nebuvo, o siužetas rutuliojosi ties dvasine pagrindinio veikėjo transformacija.

Tiesa sakant šiuo atžvilgiu ir antroji dalis panaši. Pagrindinis veikėjas Deividas pirmojoje dalyje išgyvenęs skaudžią netektį ir Himalajų kalnuose iš savo draugo išmokęs kaip filosofiškai žvelgti į gyvenimo iššūkius grįžta į savo gimtąjį Bostoną, kur išmintį perduoda panašią patirtį (netektį) išgyvenančiam draugui ir sutinka savo gyvenimo meilę. Taigi, jei reikėtų apibendrinti knygos siužetą, didžioji dalis jo vyksta veikėjams kalbantis ir diskutuojant apie dvi pagrindines temas: gyvenimą po didelio emocinio sukrėtimo ir porų santykius.

Knygoje neaptiksite nei veiksmo, nei gyvybingų dialogų, tačiau didaktišku tonu pateiktos gyvenimo išminties čia gausu. Tiesa sakant pastarosios man pasirodė per daug. Knygoje tikrai begalė gražių minčių ir pasitelkus kiekvieną iš jų būtų galima parašyti po gražų atskirą pasakojimą. Tačiau, kai jų tiek daug vienoje vietoje, sunku informaciją tinkamai sugerti. Kitaip tariant, jei gražios motyvuojančios mintys apie gyvenimą būtų patiekalai, tai ši knyga tikrai būtų Kalėdų pietūs pas seniai matytus giminaičius – visko tiek daug ir taip skanu, kad gresia persivalgymu.