Susan David straipsnis apie emocinį lankstumą sukėlė didžiulį atgarsį JAV, buvo publikuojamas didžiausių leidinių, o pati sąvoka buvo paskelbta metų vadybos idėja, taip pat vadinta ir naujuoju emociniu intelektu. Galbūt ir jums teko klausyti populiarią autorės TED kalbą apie “emotional agility”? Manau anglų kalba šis terminas šiek tiek tikslesnis ir pasako daugiau nei lietuviškasis “lankstumas”. Minėta kalba puiki ir tos 15 minučių manau lengvai padės jums apsispręsti ar jus domintų ši knyga.

Mane iš pradžių šiek tiek gąsdino “vadybos idėjos” apibūdinimas ir fokusas į sėkmę. Tačiau tik iki tol, kol supratau, kad po šiuo terminu slypi ne besiklostanti karjera, o iš tiesų autentiško, geriausias žmogaus savybes ir gabumus atskleidžiančio gyvenimo siekis. Taigi, knyga Emocinis lankstumas yra ne tik apie emocijų valdymą, bet kartu ir vadovas kelyje į gilesnį savęs pažinimą, paskatinimas išdrįsti susitvarkyti gyvenimą taip kaip patinka, įkvėpimas kūrybai. Vienintelis minusas – kad kažkur girdėtų dalykų čia daugiau nei naujų, gal tik į šviežiai ir į naują patogią struktūrą sudėta. 

Tai knyga, padėsianti suvokti ar galutinai įsisavinti, koks stebuklas yra jūsų vaikas. Perskaičius Vienas vaikas – 7 intelektai man kilo naujas įkvėpimas viską jam pasakoti, rodyti ir kartu su juo patirti dalykus. Iš tiesų, prieš skaitydama šią knygą, nežinojau nieko apie ankstyvąjį ugdymą. Maniau, kad iki vaikui sukanka 3 metai, pakanka tiesiog su juo būti ir žaisti. Iš esmės tai ir yra tiesa, tiesiog su šios knygos pagalba imi suvokti, kad nedidelių pastangų dėka galima padaryti taip, kad žaidimai būtų ne tik smagūs, bet kartu ir paklotų pamatus vaiko ateities gebėjimų vystymuisi.

Apie knygą „Laimingi vaikai“ esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų. Vienas iš jų – jei reikėtų pasirinkti tik vieną vadovėlį apie vaikų auklėjimą, tai būtų šis. Aš knygą lengvai įveikiau ir prisidedu prie liaupsinančių gretų.

Ši amerikiečių autorių knyga išleista dar 1964 m. ir kas keisčiausia – savo aktualumo dar neprarado, o siūlomi auklėjimo būdai pravers ir šiandien. Aišku, čia tikrai nerasite informacijos kaip suvaldyti vaikus virtualioje erdvėje ar nustatyti ribas naudojantis išmaniaisiais įrenginiais. Anaiptol, čia dažniau sprendžiamos vaikų peštynės dėl televizijos pultelio. Yra ir kitų fragmentų, kuriuos skaitant reikėtų praleisti pro akis – pavyzdžiui rekomendacijos palikti nepaklusnius vaikus vienus automobilyje ir tai kaip dažnai netinkamo auklėjimo pavyzdžiuose tėvai naudoja fizines bausmes. Toks vaizdas, kad JAV septintajame dešimtmetyje tėvai už kiekvieną rimtesnį nusižengimą lupdavo vaikus ir tai buvo norma.

Bet dabar apie gerus dalykus knygoje. Pagrindinis jos elementas vienijantis visus pateiktus patarimus – demokratija. Autoriai pabrėžia, kad laikai keičiasi, demokratija ne tik tampa visuotinai pripažinta valdymo forma, bet jos idėjos persmelkia ir daugelį kitų sričių, tarp jų ir vaikų auklėjimą. Senieji metodai nebetinka ir nebeveikia, o tėvams ir vaikams reikia ieškoti naujo – abipusiu bendradarbiavimu grįsto santykių modelio. Demokratija taip pat reiškia, kad į vaikus turime žiūrėti ne iš aukšto, o kaip į sau lygius ir su lygiai tokia pačia pagarba, kaip ir bendraudami su kitais suaugusiais žmonėmis.

Ar gali būti tėvystė per daug atsakinga? Galvoju aš, skaitydama šią knygą, o šalia manęs mano vos kelių dienų amžiaus džiaugsmas. Na bet kaip sakoma roges ruošk žiemą. Taigi, mokausi atsakingos tėvystės su dar viena knyga.

Šios knygos autorė Jūratė Bortkevičienė yra kasmetinės konferencijos tokiu pačiu pavadinimu organizatorė. Kol kas dalyvauti neteko, bet labai gali būti kad teks ateityje. Knygoje tėvystės iššūkiai aptariami iš įvairių pusių, atsisakant nuoseklaus dėstymo pagal amžiaus tarpsnius – greičiau pristatant atskirus, dažniausiai problemų keliančius aspektus – pykčio priepuolius, drausminimą, pritapimą darželyje, brolių ir seserų santykius ir pan.